Anglijoje baigiau universitetą ir nusprendžiau pasilikti ilgiau – įgyti darbo patirties, kraštą pažinti, o juk ir kelionėms po Europą (ar pasaulį) susitaupyti čia daug lengviau. Taip jau taupau penkis metus.
Darbas mano administracinis, vidutiniškai idomus, su vidutinišku atlyginimu, valstybinėje įstaigoje. Lietuvoje turbūt būčiau vadinamas vadybininku arba vyriausiuoju specialistu – kitokių pareigų juk gimtajame krašte ir nerasi. Norom nenorom, susibūriau ir draugų ratą per tą laiką. Didžioji dauguma jų – anglai, tad manau esu ganėtinai geroje pozicijoje apie jų papročius ir įpročius papasakoti.
Anglai – geriausi darbuotojai!
Devynios ryto. Biure tuščia. Po penkių, penkiolikos, ar trisdešimties minučių, akis į grindis įsmeigę bendradarbiai, vienas po kito sušliaužia prie savo kompiuterių. Ryte nekalbama. Ir telefonų atsiliepti niekas neskuba. Juk vien iš lovos išlipti kokia kančia, o čia dar tikimasi, kad dirbtum! Klientai – problemos. Geriausias būdas jų atsikratyti – lokite į telefono ragelį tol, kol žmogus kitame gale neiškęs ir susikeiks. Tada turite teisę pokalbį baigti. O juk su nusiskundimais tvarkytis jau kažkieno kito darbas.
Matote, Anglijoje, ypatingai valstybinėse institucijose, iš darbo išmesti kažką – beveik neįmanoma. Verta paminėti, jog visi visuomet yra be galo užsiėmę, tad pagalbos susilaukti netikėtiems darbams užklupus, būtų naivu. Logika tokia – jei gali kitiem padėti, vadinasi neturi pakankamai darbo ir esi tingus savanaudis. Jei pameluoji, kad neturi laiko ir toliau naršai po „Facebook“ – esi sunkiai dirbantis, nuoširdus kolega, o po penktos valandos – dar ir draugas.
Darbe be galo svarbūs rezultatai. Dar svarbiau, kaip jie pateikti. Jei spalvos dokumente dera, vadinasi darbas atliktas gerai. Jei nedera – galbūt ir į turinį teks atkreipti dėmesį. Čia vėlgi tolimesnė įvykių eiga priklauso nuo keletos ypatybių. Jeigu patinkate savo viršininkui, jis negatyvios informacijos (kuri, jei ignoruota gali pakenkti visai organizacijai) nepastebės. Nenorės, kad jaustumėtės kaltas. Net jei pateiksite iš vyriausybės gautą informaciją, kuri nuo jūsų visai nepriklauso. Bet esmė paprasta – visuomet derinkite spalvas!
Anglai žino kaip linksmintis
Vakarėliai planuojami iš anksto. Kuo mažiau spontaniškumo, tuo mažesnė galimybė, kad gali būti nuobodu. Panelės kaskart perka vis naujas vienkartines sukneles ir batukus. Kodėl gi ne, kai kaina jų tokia pat, kaip kavos puodelio. Svarbu, kad viskas daroma su skoniu.
Lietuvos moterys ir merginos, patarimas jums – Londone ypatingai populiarus klouno makiažas. Šiaudų perukai, raudoni žandukai, netikros blakstienos, aukšti kulnai ir buteliukas rankose. Jei nelabai mokate su aukštakulniais ant platformų vaikščioti – nesijaudinkite! Nė viena čia nemoka ir į galvą neima.
Bet linksmiausia, žinoma, atvykus į klubą. Užsisakome po tris gerimus iškart, kad prie baro nereiktų vėl greit stovėti, susirandame jaukų kampelį, išsitraukiame savo išmaniuosius telefonus ir skubame visais įmanomais būdais apsiskelbti, kaip mum linksma! Kol tai daroma, kažkuri panelė jau pabaigė savo tris gėrimus ir ištuštino skrandžio turinį, nespėjusi net nuo stalo atsistoti. Vakarėlis baigtas. Kitą dieną visi rašome vieni kitiems trumpąsias žinutes, kad tai buvo pati linksmiausia naktis, ir kad būtinai teks pakartoti.
Anglams draugystė – šventas reikalas
Niekada neturėsi tokių draugų, kaip tipiniai anglai. Draugystė yra šventas reikalas, o Biblija – „Facebook‘as“. Štai čia ir surašoma viskas. Koks šaunus ir modernus būdas bendrauti su visais savo artimiausiais draugais vienu metu! Su visais penkiais šimtais!
Viena bendradarbė po dviejų savaičių atostogų naują nuotrauką paviešino su pavadinimu – „Got my boobjob!“ („Pasidariau krūtų didinimo operaciją!“). Visi puolė sveikinti. Tik jos vaikinas nepaspaudė „Patinka“. Bet argi tai ne nuostabu, kad galima apie bet kokias temas, be jokiu tabu, diskutuoti? Ir apie televiziją, ir apie įžymybes, ir apie realybės šou... ir apie televizijos laidas... ir apie... ar televiziją jau minėjau? Nors prie žaizdos dėk...
Išsilavinusi tauta
Dažnas lietuvis pasipiktina, kad anglai ir kiti svetimšaliai, nežino kas ir kur ta Lietuva. Nieko gi čia stebėtino. Ne kiekvienas lietuvis galėtų pasakyti, kurioje Afrikos dalyje Namibija yra. O turbūt kiekvienas Namibijos gyventojas įsižeistų tai sužinojęs. Dėl to būtų kvaila susidaryti nuomonę po pirmo pokalbio, kuomet Lietuva ir būna paminėta.
Aš Anglijoje gyvenu jau ne vienerius metus, ir galiu tvirtai paliudyti – bendras jaunimo išsilavinimas ir intelekto lygis šioje šalyje yra tiesiog apgailėtinas. Dažnai esu sugėdinamas, kam priverčiu kitus kvailiais pasijusti. Štai vienas bendradarbis, kurio tėvai iš Indijos emigravo dar prieš jam gimstant, nežinojo, kas buvo Gandis. Kitas niekaip negalėjo suprasti, kodėl visi nedirbo duobkasiais Sovietų sąjungoje, jei visi (idėjiškai) tokį patį atlyginimą gaudavo?
Teko dalyvauti psichologiniame eksperimente per darbo apmokymus, kuomet visi turėjo nupiešti po senamadišką dviratį, taip kaip jį atsimena. Eksperimento esmė – parodyti visiems, kad mūsų atmintis mus dažnai apgauna. Eksperimentas pavyko – beveik visi nupiešė dviračius, kurių grandinės kybojo ore, arba kurių rėmas buvo taip sujungtas, kad priekinio rato pasukti būtų neimanoma. Pasijutau nejaukiai, nes mano dviračio grandinė net tik su galiniu ratu buvo sujungta, bet dar ir pedalus vietoje įtaisiau. Bet nutylėjau...
Dažnai pavydžiu tiems lietuviams, kurie čia atvyko kalbos nemokėdami, kurie dirba gamyklose ir džiaugiasi mintim, kad civilizuotoje šalyje gyvena. Nenusivilti anglais galima tik nebendraujant su jais. Bet argi ši taisyklė negalioja kiekvienai tautai?
Visi mes savaip keisti ir savaip įdomūs. Tiesiog norėjau, kad žmonės, kurie niekada negyveno svečioje šalyje pamatytų ir kitą medalio pusę. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau emigravusių lietuvių, kurie pasidalins savo patirtimi. Gaila tik, kad ta dažno lietuvio savimeilė neleidžia atvirai pasipasakot. Vis norima kažkuo savo aplinka išaukštint, kad ir kur begyvenant. Lietuvos lietuviai myli Lietuvą tik tuomet, kai su emigrantu kalba, o emigrantai myli Angliją tik kai... ech, juk patys suprantat.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!