Ir nė vienos romantiškai vakarieniaujančios poros, nė vieno nedrąsaus pirmojo pasimatymo. Kita vertus, pavyzdžių viešumoje ieškoti net nereikia. Daugiau nei pusė mano draugų ir draugių, turinčių 20 su šiek tiek metų – jauni, sąmojingi, gražūs, žavūs, protingi ir linksmi. Ir... vieniši. Ar iš tikrųjų gyvename perspektyvių vienišųjų visuomenėje, kur vis sunkiau sukurti stabilius ilgalaikius santykius?
Mūsų mamos ir močiutės tik skėsčioja rankomis iš nevilties, taip ir nesulaukdamos vestuvių ir anūkų. O juk dar prieš vidutiniškai trisdešimt metų viskas buvo kitaip: tuokiamasi ir vaikus gimdoma nė nesulaukus 25 metų amžiaus, - deja, dažnesnės buvo ir nepilnamečių santuokos. Šiandien gi viskas kitaip.
Atrodytų, visuomenė sąmoningėja: neskubama tuoktis išsamiai neišanalizavus partnerio asmenybės bruožų ir karjeros perspektyvų; statistika taip pat rodo, kad asmenys, sulaukę 25 ir daugiau metų, sukuria tvirtesnes sąjungas su mažesne tikimybe ateityje išsiskirti. Tik ką daryti tuo atveju, kai sulaukę tų lemtingųjų 25-erių metų, nebemokame sukurti šiltų santykių?
Juk paauglystėje dviejų žmonių susižavėjimas vienas kitu būna akivaizdus: arba patinkame vienas kitam, arba tai būna pirmoji meilė be atsako. Tačiau bet kuriuo atveju jausmus išreikšti daug paprasčiau: nusiunti atviruką Valentino dienos proga, įrašai jo(-s) mėgstamų dainų kompaktinį diską, nuperki šokolado plytelę, pakvieti į kiną, o toliau jau viskas vystosi natūraliai. Nes esame jauni, nuoširdūs, ir galbūt šiek tiek naivūs, tikėdamiesi, kad sutikome tą vienintelį ar vienintelę.
Būdami jauni ir vis dar ieškodami savęs, mes nejučia supanašėjame su partneriu – juk jaunystėje mūsų charakteriai dar tik formuojasi, taigi labai lengva beveik susitapatinti, kartu pažinti pasaulį ir taip atrasti daugybę panašių interesų. Prisipažinsiu nuoširdžiai, labai žaviuosi tokiomis poromis, kurios santykius, pradėtus kurti nuo studentavimo laikų, sugeba branginti ir iššaugoti iki pat mirtis išskirs, visai kaip tame filme „Užrašų knygutė“ (ang. The Notebook). Šiems laimingiesiems tik norisi palinkėti būti ištvermingiems, supratingiems ir laimingiems, - toliau galite ir nebeskaityti.
Tačiau ką daryti tiems šimtams išvaizdžių, pasitempusių, išsilavinusių, kultūringų ir trečiosios dešimties sulaukusių metropolitų, kurie vieniši arba būryje tiesiog gerų draugų įžengia į tą pačią vyninę? Žinoma, sakysite, kad kai kurie, o gal net ir dauguma iš jų nemato čia jokios problemos – šie asmenys gyvenime pasiekę tiek daug, kad gali leisti sau tokį šaunų socialinį ir kultūrinį aktyvumą, kurio negalėtų būdami kažkam įsipareigoję. Iš vienos pusės aš sutinku su šiuo teiginiu, tačiau iš kitos pusės man ramybės vis neduoda klausimas: ar būdami per daug savimi užsiėmę egocentrikai mes nenubusime vieną rytą, sulaukę 45-erių metų amžiaus, pasiekę karjeros aukštumas, sukaupę materialaus gėrio kraitį, įgyję daug draugų iš socialinio gyvenimo, bet neturėdami artimo žmogaus ir vaikų šalia?
Kita vertus, geri norai sukurti santykius su ilgalaike perspektyva – dar ne viskas. Išsiugdę charakterį, požiūrį į daugelį dalykų, kartais gal net turėdami kategorišką nuomonę tam tikrais klausimais, mes sunkiai prisileidžiame naują žmogų šalia savęs, kuris, lygiai taip pat kaip ir mes, turi savo praeitį, kitokį charakterį, požiūrį ir nuomonę. Sakoma, kad priešybės traukia, tačiau mums vis tiek būtų lengviausia bendrauti su panašiais į save, o tokių – reta, nes mes kiekvienas esame unikalūs. Neįvardinčiau to kaip per aukštos kartelės potencialiam partneriui užkėlimu, galbūt mes tiesiog turime konkrečiau suformuluotus reikalavimus būsimąjam partneriui.
Pavojus iškyla tada, kai, nepaisant bent minimalių iškeltų reikalavimų atitikimų, mes vis tiek nesąmoningai ieškome, prie ko prikibti užsimezgus pažinčiai ir kaip pastatyti nematomą sieną, vardan to, kad apsaugotume savo asmeninę erdvę ir taip deklaruojamą teisę į privatų gyvenimą. Ar mes taip bijome įsipareigoti? O galbūt mes esame taip išlepinti paviršutiniško dėmesio ir per didelės priešingosios lyties pasiūlos, kad pradedame nevertinti žmonių, esančių kasdien šalia mūsų ir vis dairomės tolyn, vis ieškome geresnių, gražesnių, protingesnių už esamus partnerius?
O galbūt mes tiesiog esame per daug tingūs, kad stengumėmės šiek tiek nugludinti kampus, arba per dideli pesimistai, kad vis dar tikėtume nuoširdžiais jausmais? O juk tie jausmai grindžiami dviem elementariais, bet sunkiai įgyvendinamais dalykais: pasitikėjimu ir pagarba. Pasitikėjimas šiuo atveju įgijamas su laiku, o pagarba turi atsirasti natūraliai.
Visgi mano asmeninė patirtis rodo, kad žmonės, kurdami santykius vyresniame amžiuje, galbūt pasitikėdami ir gerbdami, vis tiek savotiškai konkuruoja ir pernelyg maivosi vienas prieš kitą: kuris užima geresnes pareigas, kuris gali pademonstruoti daugiau nuotraukų iš egzotiškų kelionių, kuris turi įtakingesnių pažinčių, kuris dirba geresnį darbą, kuris objektyviau apgina savo nuomonę. Ir šiuo atveju tie santykiai grindžiami ne paprastumu ar nuoširdžiu ryšiu, o partnerio naudingumu, noru juo pasipuikuoti prieš tą įtakingąjį elitą, kažkokiomis nepagrįstomis sąmokslo ir savęs aukštinimo teorijomis bei neištikymybe.
Metai bėga – mes įgauname patirties, išmokstame atsakingiau ir atsargiau žiūrėti į partnerystę. Sakoma, kad atsarga gėdos nedaro, ir faktas, kad neskubame kurti santykių ir tuoktis dėl to, kad nebūtų ankstyvų skyrybų, džiugina. Visgi kalbant apie atsargą, manau, kad šioje perspektyvių vienišųjų visuomenėje gėdos nedaro ir paprastumas, atvirumas bei nuoširdumas.
Recepto, kaip sukurti gražius ir stabilius santykius, nėra. Tačiau mes galime parodyti bent šiek tiek supratimo ir šilumos vieni kitiems, nustoti maivytis, kokie mes savarankiški ir nepriklausomi. Juk dviese viskuo dalintis yra lengviau. Džiaugsmas irgi dvigubas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!