Iš pažiūros tai atrodytų ganėtinai logiškas žingsnis, ypač kuomet reikia išlaikyti šeimą arba Tėvynėje esantį nekilnojamąjį turtą. Tačiau ilgainiui lietuviai praranda motyvaciją dirbti Tėvynėje – vedami bandos instinkto, jie tiesiog plaukia paskui emigrantų mases, kartodami tą pačią iš piršto laužtą frazę: „Čia nėra darbo, o už minimumą aš nedirbsiu“.
Kyla klausimas: kiek lietuviai įdeda pastangų, bandydami save realizuoti Lietuvos darbo rinkoje? Atsakymas akivaizdus – šalyje trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, tačiau lietuviai, galbūt sąmoningai, to nepastebėdami, ima ir emigruoja.
Gyvenant Jungtinėje Karalystėje, dažnai tenka susidurti su įvairių socialinių statusų bei profesijų lietuviais: pradedant bedarbiais ar studentais, baigiant teisininkais ir netgi medikais. Atrodytų, jog požiūrių amplitudė ganėtinai plati, tačiau paklausti aplinkybių, atvedusių juos čia, visi tarsi susitarę įvardija vieną ir tą pačią priežastį – Lietuvoje nėra darbo.
Būdamas tradicinis lietuvis, turėčiau paviršutiniškai su tuo sutikti, tačiau dabar ekonomikos atsigavimo ženklai matosi ne tik, kaip sakoma, ant popieriaus, dabar jie bado akis kiekvienam, kuris tik nori juos pamatyti. Ir tam visiškai nereikia didelių pastangų, užtenka atsidaryti pirmą pasitaikiusį darbo skelbimų tinklalapį arba atsiversti laikraštį. Kaip bebūtų keista, jie mirgėte mirga įvairiausiais darbo skelbimais, o svarbiausia – gerai apmokamais. Beje, nuostabą kelia tai, jog dauguma jų skirti kvalifikuotiems specialistams, kurių Lietuvoje kasmet prigamina po keliasdešimt tūkstančių, tačiau jų kaip trūko, taip ir trūksta. Kur jie dingsta?
Atsakymas paprastas – emigruoja! Iš to peršasi išvada, jog lietuviai tiesiog nenori būti reikalingi savo krašte. O galbūt tingi? Juk užsienyje viskas daug paprasčiau: nueini įdarbinimo agentūron, pusiau gestais paprašai darbo, išlemeni keletą tarptautinių žodžių, ir bingo – darbas tavo. Kam čia veltui vargti ieškant darbo: domėtis, prašyti, dalyvauti pokalbiuose, konkursuose, kvalifikuotis ir pan. O kur gi dar užsienio egzotiškumas, kuomet gali prisikirsti pigaus, energetiškai nevertingo bei beskonio maisto, prisipirkti per didelių drabužių ar tiesiog pasimėgauti kapitalistiniais išmislais.
Be to, daugumos lietuvių požiūris byloja, jog gyvenimas užsienyje yra prestižo reikalas: tai tarsi siekis, kurį įgyvendinę, galime didžiuotis, girtis kaimynams, buvusiems bendradarbiams ir visoms kitoms „tundroms“, likusioms „duobėje“. Štai kokių epitetų čia tenka išgirsti apie Lietuvą, ir visai nesvarbu, jog toje pačioje „duobėje“ jie buvo visuomenės dalis, su savo teisėmis bei pareigomis, o čia jie – tuščia vieta, labiau kenkianti, negu duodanti naudos bei niekinama čiabuvių. Panašu, jog lietuviai mieliau linkę gyventi lengvesnį, tačiau neplinavertį bei tuštybių kupiną gyvenimą užsienyje, užuot ieškoję perspektyvų ir kūrę ateitį tėvynėje.
Kaip bebūtų, skaudžiausia yra tai, jog daugelis šviežiai išsilavinusių, tačiau pilietinės apatijos apimtų lietuvių, čia dirba juodžiausius bei prasčiausiai apmokamus darbus. Ar galite įsivaizduoti teisininką, mokytoją ar politiką, su kastuvu kraunantį žalią mėsą ant konvejerio? Tokių vaizdų čia apstu, tačiau vargu ar tokie visuomenės „šviesuliai“ yra sektinas pavyzdys visuomenei.
Taip nutinka dėl to, jog šiuolaikiniai jaunuoliai profesiją renkasi ne pagal rinkos paklausą, o pagal stereotipinius įgeidžius bei visuomeninį požiūrį į tam tikras specialybes. Ir netgi tariamos Vyriausybės pastangos šviečiant jaunimą bei reguliuojant švietimo sistemą kol kas neduoda lauktų vaisių: Lietuvos ateitis pamažu keliasi reziduoti į Vakarus. Ilgainiui ji tampa miglota, juk lietuviai taip greitai ir noriai adaptuojasi svečioje šalyje, lyg būtų ten gimę, o po to eina visiška intelekualinė bei moralinė stagnacija, ir visi laimingai keiksnoja Lietuvą.
Kitas alternatyvus būdas sužinoti apie darbo padėtį Lietuvoje yra tiesiog nueiti į Darbo biržą. Taip, taip, į tą pačią, kuri nuolatos siūlo darbus, kurių žmonės atsisako, idant gautų pašalpą, už kurią nereikia atidirbti. Sakote, už „minimumą“ neapsimoka? Na, taip, sutinku, tačiau ar ne mes patys daug kalbame, užuot ėmesi konkrečių veiksmų. Visgi, Vyriausybė dirba liaudžiai ir atstovauja jos interesams, o ne atvirkščiai. Tačiau kol lietuviai neperpras šio demokratinio principo, tol bus pasmerkti kankintis XXI a. feodalinėje agonijoje. Ir nevalia dėl to kaltinti neveiksnias profsąjungas, suluošintą Vyriausybę ar skandaluose paskendusį Seimą, nes ką užsikrovėme patys sau ant kupros – tą ir nešame.
Tad jei manote, jog valdžia netinkamai dirba liaudžiai, tuomet valio – vėliavą į rankas, juk jūs esate visuomenės varomoji jėga. Tai yra kiekvieno atsakomybė bei pareiga tautai.
Šis rašinys - tai jauno lietuvio, studijuojančio ir dirbančio Jungtinėje Karalystėje, įžvalgos emigracijos bei pilietinio sąmoningumo tema.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!