Pirmiausia, kaip tikras britų džentelmenas pagyrė lietuvius už tai, kad jie, kartu su lenkais, yra nepaprastai saugūs – labiau nei bet kada. O europiečiai, primigę ant patogaus gyvenimo pūkų, užmiršo, kaip būna sunaikintos valstybės, todėl mes su lenkais, atėjus laikui, būsime tie, iš kurių jie mokysis. Už įžvalgas ir pagyras ačiū, bet kas gi už to dar slypi?

Vizija, kuria nepatikėjau

Vėliau, savo pamąstymuose atsakinėdamas į vienos naujienų agentūros klausimus,  N. Davies nupiešė tikrą eklektišką peizažą, kuriame puikavosi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (Didvalstybės) alegorija su Aleksandro Lukašenkos veidu, dvikalbystės Lietuvoje šmėkla, nevykęs Lietuvos lenkų situacijos palyginimas su velsiečių situacija Didžiojoje Britanijoje, britiškas pamokymas Lietuvos politikams ir lopšinė apie tai, kaip saldu miegoti šalia „pliušinės meškutės“ Rusijos. Norėčiau šį paveikslą paaiškinti iš lietuviškos pusės, nes britiškas požiūris jau labai netikslus.

LDK laikais dabartinė Baltarusijos teritorija priklausė Lietuvai – faktas

Tuo rūpinosi LDK valdovai lietuviai – Gediminas, Vytautas, Kęstutis ir kt. – kuriems dėl šių teritorijų reikėjo smarkiai pakariauti. Iki šiol ten dalis gyvenančių žmonių save dar laiko lietuviais. Be abejo, tą laiką kol Baltarusija priklausė Lietuvai, tai yra mūsų bendra istorinė praeitis. Tačiau priešingai nei nori parodyti N. Davies, ne baltarusiai valdė LDK, o lietuviai. Vienintelio diktatoriaus šalia Europos - A. Lukašenkos - čia niekaip nepritempsi prie LDK valdovų. Manau, kad N. Davies savo britišku provokavimu ir nežinia kokių interesų vedamas jau persūdė istoriją.

Manau, ne tik man aišku, kad tai, ką teigia N. Davies, yra netiesa. Jau nekalbant, pavyzdžiui, apie tai, kad visi žino, jog lietuviai kariavo su kryžiuočiais. O kariavo jie kodėl? O todėl, kad lietuviai buvo pagonys, o kryžiuočiai juos norėjo nukariauti ir pakrikštyti. O kas buvo baltarusiai? Jie buvo stačiatikiai, nors ir netikę (kryžiuočių supratimu), bet krikščionys. Ir krikštyti jų visai nereikėjo, nes jie ir taip jau buvo seniai krikštyti.

Kalbant apie krikšto temą toliau, vis dėl to kyla klausimas, ar kryžiuočiai nelabai suprato, ką jie turėjo krikštyti, ar būdami pasimetę nesuvokė, prieš ką jie ten kariavo? Ar vis dėlto lietuviai yra ir buvo lietuviai, o baltarusiai visada buvo rusėnais, kurie, atėjus laikui, sukūrė Baltarusiją, o lietuviai sukūrė Lietuvą visomis jos buvusiomis ir esamomis formomis.

Visiems kalbantiems apie LDK istoriją svarbu žinoti, kad buvo toks 1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiškas, kuris prasidėjo taip: „Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando [miestų] reikalų valdytojams, tarėjams ir piliečiams, pirkliams ir bet kokios padėties amatininkams [siunčia] pasveikinimą ir savo karališką malonę bei palankumą.”

Baltarusiai buvo Kijevo Rusios rusėnai

N. Davies  siūlo pritraukti Baltarusiją prie Europos per LDK identitetą. Iš N. Davies palyginimų galima suprasti, kad jis siūlo sumenkinti lietuvišką LDK istorijos dalį perduodant ją baltarusiams, tada juos identifikavus kaip LDK piliečius ir LDK istorijos paveldėtojus pritraukti prie Europos. O tai koks tikrasis baltarusių identitetas? Lietuviškas? Dalinai taip, nes ten dalis žmonių iki šiol laiko save lietuviais. Bet ten juk yra buvusios Kijevo Rusios žemės, jei žiūrėtume į tai, kas buvo prieš LDK laikus. O kas gi buvo Kijevo Rusia - viena didžiausių viduramžių Europos valstybių su sostine Kijevu. Gal čia jų identitetas artimesnis, slaviškas visgi?

Apie dvikalbystę Lietuvoje. Kodėl ją mums bruka britas

Kalbėdamas apie dvikalbystę Lietuvoje N. Davies davė „gerą“, jo manymu, pavyzdį – Velsas Didžiojoje Britanijoje. Jis išvedė teoriją, jog Britanijos vyriausybei palaiminus egzistuoja politika, kad kiekviena mokykla, kiekvienas vaikas turėtų siekti būti dvikalbis.  Jis teigia, kad „anglų kalba nebelaikoma dominuojančia kalba, o valų kalba vietine kalba - jos abi yra lygios. Išsilavinę žmonės gali puikiai kalbėti dviem kalbomis.“ Jei tokius N. Davies teiginius vertintume kaip skatinimą lietuviams būti dvikalbiams, tai čia jis jau vėluoja, nes dauguma lietuvių jau moka po kelias užsienio kalbas. O toks jo padrąsinimas labiau tinkamas būtų plačiai po pasaulį paplitusiems anglosaksams, o ne mums.

Velsas, prijungtas prie Didžiosios Britanijos beveik 500 metų ir yra vienintelė vieta pasaulyje kur 25 proc.  gyventojų, t.y. maždaug tiek, kiek žmonių yra Vilniuje, vartoja seną keltų kalbų grupės britonų pogrupiui priklausančią valų kalbą. Iš tiesų, labai svarbu, kad Velse ta kalba turėtų teises, kurios leistų jai išlikti.

O Lietuvoje gyvenantys lenkai yra kaip ir kiekviena tautinė mažuma - su savo teisėmis. Na, pavyzdžiui, Velse yra 6 proc.lietuvių, o Lietuvoje lenkai sudaro 6,6 proc. Tai negi dabar lietuviai turi susirūpinti dėl savo kalbos išlikimo Velse? Na, tikriausiai, kad ne – nes yra visa Lietuva, kuri saugo tą kalbą. Tai tas pats ir su lenkais – ar Lietuvoje jie turi rūpintis, kad išliktų lenkų kalba? Tikriausiai, kad ne, nes šalia Lenkijoje gyvena 38 482 919 (pagal 2009 m. duomenis) lenkų.

O gal aš neteisingai supratau, gal N. Davies turėjo omeny, kad tie 38 482 919 Lenkijos gyventojų turėtų išmokti lietuvių kalbą?

Apskritai abejočiau ar Lietuvos lenkai, iš tiesų, yra tikri lenkai, man jie yra LDK bajorai, aristokratai, kurie užmiršo kadaise mokėtą protėvių lietuvių kalbą, o besivaikydami madų ir karjeros ėmė kalbėti, tuomet labiau prestižine lenkų kalba. LDK piliečiu, lenkiškai kalbančiu lietuviu save laikė ir Česlovas Milošas, taigi, jie irgi galėtų arba išlikti tokiais kokie yra (lenkiškai kalbančiais lietuviais), arba mėginti grįžti prie savo šaknų ir išmokti lietuviškai.

Ramu šalia Rusijos – tuo patikėti gali tik džentelmenas žaisdamas kortomis

Pabaigai pasilikau “lopšinę” apie Rusijos abejingumą Baltijos šalims. Nesutinku su N. Davies, kad mums šalia Rusijos saugu. Jis pats Rusiją pavadino imperine, tik “nuramino”, kad jai dabar rūpi tik Kaukazas ir Kinija. O tai kaip Kaliningrado srities ginklavimasis ir  militarizavimas? Tikriausiai,  tai vyksta tik „ant popieriaus“ ir čia tik „mums taip atrodo“. Deja, mes puikiai prisimename kaip ta “pliušinė meškutė” pasinaudojo nestabilumais ir konfliktais Persijos įlankoje tam, kad supurtytų Baltijos valstybių nepriklausomybes. Rusijos imperijos sargai buvusių okupuotų teritorijų ramybėje nepalieka, jie laukia tinkamos progos – užmigdo europiečius (čia reiktų pritarti N. Davies pastebėjimams), sulaukia JAV konflikto su kokia nors Pietryčių Azijos valstybe agresore, ir tada veikia, veikia staigiai ir brutaliai. Ir atrodo, kad dabartinė situacija pasaulyje labai netoli tokio scenarijaus. Bet mes užmigti nesiruošiame – mes šitą „meškutę“ ir jos „pokštus“ pažįstame.

Taigi, baigdamas N. Davies linkiu pasigilinti į Lietuvos istoriją ir tegul jis paskaito ne tik Lenkijos istorikų darbus, bet ir Lietuvos, ten apie Lietuvą yra daugiau informacijos ir ji kiek tikslesnė. Juk savo istoriją lietuviai patyrė savo krauju, protu, siela ir širdimi. Galbūt, skaitant kitų istorikų darbus, kurie į mūsų istoriją žiūrėjo iš šono taip giliai jos pajausti ir neįmanoma.

Lietuviai, esame sena tauta, su giliomis istorinėmis šaknimis ir mums tikrai ne valia aukoti savo istorinio turto vien tam, kad Aleksandrą Lukašenką atvestume į Europą. Manau, mūsų politikai, kuriuos N. Davies stengiasi pamokyti, tikrai atras geresnių kelių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!