Neišgirsti jos nė karto per dieną ar bent neišvysti nuorodų į ją – besišypsančios mamytės, atsirėmę į solidų, tvirtai suręstą tėvelį, apsuptos guvių vaikučių, dažniausiai dviejų ir, pageidautina, skirtingų lyčių, žvelgia į mus iš reklaminių stendų, rinkiminių plakatų, bulvių traškučių pakelių, moksleivių ateities vizijų – įmanoma, ko gero, tik atsidūrus ypatingose aplinkybėse (egzotiškame krašte, dykumoje, komos būklėje).

Ją vartoja politikai, žurnalistai, moralistai, pedagogai, bažnyčios hierarchai, netgi kai kurie akademinės bendruomenės atstovai. Vartoja intensyviai, patetiškai, rimtai, tarsi jos turinys būtų visiškai aiškus, o priimtinumas neabejotinas.

Kitaip nei Amerikoje, Lietuvoje šaipytis iš “šeimos vertybių” neleistina. Nei visos nacijos akivaizdoje, nei vakarėliuose. Tai yra kažkas sakralaus, privalomo išpažinti kiekvienam sociumo nariui – nenoras prisidėti prie visuotinės jų apologijos kelia grėsmę jūsų kaip padoraus, normalaus, gerbtino piliečio statusui.

Būtent todėl dera pasidomėti, ką ši sąvoka reiškia, kodėl šiuo prekiniu ženklu pažymėti dalykai (papročiai, įpročiai, elgesio modeliai, įsitikinimai, moralinės normos) taip atkakliai pristatomi kaip neginčijamai įpareigojantys. Kas tos “šeimos vertybės”, kas jose vertinga, į kokią tikslinę grupę, kokį socialinį sluoksnį orientuotas diskursas apie jas?

Pirmiausia, apie kokią “šeimą” čia kalbama? Tradicinę ar netradicinę? Aišku, tradicinę. Nusistovėjusią. Susiformavusią krikščioniškoje kultūroje. Vadinasi, atsparią dvidešimtame amžiuje vykusiems socialiniams pokyčiams.

Vertinga, reikia manyti, yra ta patirtis, kuri įgyjama tik tokioje šeimoje, ir niekur kitur. Kitaip tariant, pasaulyje, kuriame kiekvienas žino savo vietą, patenkintas ja ir neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip, vaizduotės paralyžius arba tikėjimas socialinės tvarkos natūralumu ir yra vertingiausia.

“Vietą” čia lemia ne charakteris, išsilavinimas, gabumai, pomėgiai ar nuopelnai, o kraujo ryšys, lytis ir amžius. Pagal tai iš anksto paskirstomos veiklos sritys, galimybių ribos bei galia spręsti, leisti ar drausti.

Idealiu atveju, tarpusavio santykiai griežtai subordinaciniai: besąlygiškas tėvo autoritetas (todėl, kad jis – tėvas), romus motinos pasiaukojimas jam ir vaikams (todėl, kad ji – motina), hierarchija, paklusnumas, nuolankumas. Jokio egalitarizmo. Jokios vaidmenų inversijos (“karjeros moteris” ar namų šeimininkas vyras – erezija; tokių tradicijų nėra).

Visus būtinai sieja meilė, ištikimybė, pagarba ir pasitikėjimas. Ir taip “kol mirtis mus išskirs”. Tiesa, retai kam tenka nuosavomis akimis iš arčiau stebėti tokį reginį, bet tai neturi reikšmės: taip privalo atrodyti, nes tai yra vertinga. Labai. Todėl mes, “šeimos vertybių” apologetai, garsiai deklaruojame savo credo ir reikalaujame jam valstybės globos bei monopolinių teisių.

Nesame visiškai naivūs, bet nesame ir cinikai. Jokiu būdu: juk patys kuo nuoširdžiausiai pasiduodame savo propagandai, nepasilikdami šypsenėlės “už kadro”.

Pagrindinė socialinė “tradicinės šeimos” misija – įteigti vaikams, kad ir jie neišvengiamai taps kieno nors “antrosiomis pusėmis”. Tiksliau, priklausomai nuo turimų genitalijų, jiems atsitiks viena iš dviejų: arba įsigis sau papildomą “antrąją pusę”, arba pavirs kito “antrąja puse” (“antrosios pusės” mito vartotojai neskaito Platono, tad iš kur jiems žinoti, ką turėjo omenyje mito autorius). Tik taip jie galės daugintis visuomenei priimtinu būdu, o biologiniai palikuonys, kaip visi puikiai žino, yra “tai, kas brangiausia”, kas “suteikia gyvenimui prasmę”.

Gyventi kitaip, reiškia “būti nelaimingu”, “patirti asmeninę dramą” arba dar baisiau - “būti nenormaliu”. Ypač tai turi gąsdinti moteris. Tai joms adresuotas laikraštinis klausimas: kas svarbiau: šeima ar karjera, kurio formuluotė iš anksto perša mintį, kad tai sunkiai suderinami ar apskritai nesuderinami dalykai ir kad apsisprendimas antrosios alternatyvos naudai yra moraliai nepriimtinas.

Būtent moterims “aukščiausia vertybė” turi būti pati šeima. Tiesiog todėl, kad jos – moterys. Pasitaiko tokių, kurios taip nemano? Kurios labiau norėtų ko nors kito? Kurių savęs supratimas neturi nieko bendra su šiuo mielu paveiksliuku?

Viskas labai paprasta: matote, joms nepavyko tos “aukščiausios vertybės” įsigyti, tai ir šneka iš pavydo visokius niekus (pavydu “liaudies psichologija” gali paaiškinti beveik viską). Arba yra aršios furijos. Arba iškrypėlės. Nenormalios (skirstymas individų į “normalius” ir “nenormalius” – vis dar labai populiarus užsiėmimas).

Tad masinėje (čia priskirtina ir “inteligentiškoji”) sąmonėje sąvoka “šeimos vertybės” žymi specifinį – seksistinį, heteronormatyvų, autoritarinį – mąstymo ir elgesio reguliavimo mechanizmą, kurį palaiko ir perduoda tradicinė šeimos institucija, o šeimos institucijos vertingumas galiausiai grindžiamas juo pačiu.

Žodis “šeima” funkcionuoja kaip “vertybė savaime”. Nors kas konkrečiai taip vertinga šio diskurso vartotojams, anaiptol, nėra akivaizdu: dviejų skirtingų lyčių suaugusių subjektų iškilmingas oficialus įsipareigojimas, kuo ilgiau ištverti vienuose namuose, išskirtinė nuosavybės teisė į kitą asmenį, solidus “šeimos galvos” ar “ištekėjusios moters” statusas, teisėti vaikučiai, ekonominės garantijos, pastovios namų ruošos bei seksualinės paslaugos, ar iš viso to turintis sekti psichologinis komfortas?

Nemažiau įdomu, kaip ir kada “šeima” tapo vertybe. TAPO, nes toji “tradicinė šeima” buvo ne “vertybė”, o tiesiog grynai pragmatinė – ekonominė, socialinė, o aristokratams dar ir politinė – sutartis (“romantinės meilės” naratyvas su ja susiliejo palyginti visai neseniai).

Bažnyčios sakramentas tik laidavo, kad svarbaus kontrakto bus laikomasi. Krikščioniška “santuokos ir šeimos metafizika” - tai šiuolaikinis reiškinys, pats savaime visai nesusijęs su krikščioniškąja teologija ir jau tikrai niekada nebuvęs esmine krikščionio identiteto dalimi.

Ankstyvoji krikščionybė tokiais dalykais apskritai nesidomėjo, o Senojo Testamento personažų šeimos samprata atidesnį istorinių ir antropologinių studijų nesugadintą skaitytoją turėtų gerokai šokiruoti (na, kad ir Saliamonas su savo šimtais žmonų ir sugulovių, arba levirato įstatymas vesti brolio našlę). Tada “buvo tokie laikai”?

Taip, tikrai! Todėl ypač linksma, kai šį argumentą savo naudai taria kultūriniai konservatoriai! “Vertybe”, matote, tam tikras gyvenimo būdas paskelbiamas tik tada, kai nustoja būti “savaime suprantamu”. Kai atsiranda alternatyva. Reali ir patraukli.

Kai inertiškas visuomenės gyvenimas susidrumsčia ir be moralinės agitacijos darosi vis sunkiau palaikyti paveldėtų socialinių modelių reprodukciją. Kai nyksta juos sukūrę sąlygos. Būtent tada prireikia retorikos. Ir reklamos.

O geriausia pardavimo strategija ta, kuri siūlomą produktą sakralizuoja ir natūralizuoja vienu metu. Su viltimi atkurti alternatyvas šalinusią socialinę tvarką. Kad niekas neatsispirtų tam, kas vadinama le charme discret de la bourgeoisie.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!