Lietuvoje tik trijose aukštojo mokslo įstaigose galima aptikti geografijos studijas: Vilniaus, Lietuvos edukologijos ir Klaipėdos universitetuose. Visuose studijų programos viena nuo kitos skiriasi – turbūt čia lengviau surasti skirtumus nei panašumus. Kita vertus, ir tegul skiriasi – vis tiek visi, baigę šias programas, kad ir kokį universitetą pasirinktų, įgis būtent geografo specializaciją. Tiesa, LEU bus dar pridėtas ir pedagogo laipsnis. Tačiau šiais laikais jis labai daug durų vis tiek neatvers.
Geografijos mokslo vertinimas: paralelė tarp praeities ir dabarties
Jei panagrinėtume senovės istoriją, nesunkiai surastume faktų, atskleidžiančių, koks vertingas geografijos mokslas buvo anuomet. Geografijos neišmanantis žmogus buvo laikomas bemoksliu ir visokeriopai neišprususiu. Vadinai, jei norėjai būti laikomas mokytu, privalėjai išmanyti geografijos vingrybes. Aišku, tais laikais pasaulio pažinimas anaiptol neprilygo šiandieniniam. Tačiau kyla klausimas: jei tuomet geografijos mokslas būtų nevertinamas, kokiame pasaulyje šiandien gyventume ir kokie patys būtume? Esu įsitikinusi, kad pasaulis nuo dabar regimo skirtųsi lyg diena nuo nakties.
Tačiau šiandien geografijos mokslas, atrodo, niekam nebereikalingas. Jei baigei geografiją – būsi bedarbis. Taip sakydavo ir mano geografijos mokytoja, kai dar šeštoje klasėje garsiai pareiškiau, kad būtent geografijos studijas rinksiuosi, stodama į universitetą. Ir ji, tenka pripažinti, buvo teisi. Susirasti darbą pagal specialybę – gigantiškas darbas (nesakau, kad tai visiškai neįmanoma, nes vis dėlto yra tokių, kuriems pasiseka). Taigi tenka ieškoti kitokių nišų, kur galima būtų užsidirbti. Bet tai jau kita tema. Grįžkime prie geografijos.
Geografija – mokslas, aprėpiantis beveik viską aplinkui: pasaulį kaip gamtos reiškinį bei pasaulyje gyvenančią žmoniją, nagrinėjantis įvairias gyventojų charakteristikas. Aprašyti kiekvieną geografijos šaką, jos ypatumus, skirtumus ir savybes reiktų ne vienos knygos. Kam įdomu, informacijos visada galima susirasti – juk ne akmens amžiuje gyvename.
Galimybės ir perspektyvos
Ką galima dirbti, baigus geografijos studijas? Dauguma aplinkinių, kai pasakai, kad universitete įgijai geografijos bakalauro (ar magistro) laipsnį, išrėžia – būsi mokytoju! Tačiau tai nėra visiška tiesa. Taip, baigus studijas LEU, tiesiu taikymu galima rėžti į mokyklas ir ten ieškoti darbo, nes diplome puikuojasi suteiktas pedagogo laipsnis. Tačiau anaiptol mokyklose nėra lengva rasti tą išsvajotą darbą, nes, kaip daugelis žino, mokytojo kėdžių nenori apleisti garbaus amžiaus mokytojai.
Daugelis mokytojaujančių net nesiruošia užleisti savo darbo vietos jaunimui, kuris galėtų į mokyklas įnešti šviežio oro gūsį. Be to, ir pats jaunimas daugeliu atvejų nesiveržia į tas vietas, kur iš tiesų gali trūkti mokytojų – dauguma nori dirbti didmiesčiuose, o visų geriausia būtų – Vilniuje. Bet mokyklų sistema ne guminė – visiems vietos užtekti negali.
Beje, jau ne vienerius metus organizuojama programa skambiu pavadinimu „Renkuosi mokyti!“ – čia taip pat galima išmėginti savo laimę, tačiau reikia priminti, kad didžioji dauguma kruopščią atranką praėjusių kandidatų bus išsiųsti į provincijos mokyklas. Jei to trokšti – pirmyn! Galbūt tai bus naujas gyvenimo iššūkis, kuris atvers naujas galimybes ir leis patirti tai, ko dar niekada nepatyrei. O galbūt kaip tik čia atrasi savo pašaukimą. Dalyvaujant šioje programoje, pedagoginis išsilavinimas nebūtinas.
Kita išeitis – galima būti mokslininku. Studijuoti magistratūroje, doktorantūroje, vėliau rašyti ir ginti daktaro disertacijas, rašyti straipsnius ir knygas įvairiomis geografinėmis temomis. Tačiau ne kiekvienas to nori, o jei ir nori, ne kiekvienam tai pasiekiama. Šis kelias, mano įsitikinu, skirtas tik tiems, kurie tvirtai žino, ką gali nuveikti geografijos moksle. Atrodo, kas čia sunkaus parašyti vieną ar kitą knygą. Norint tai įgyvendinti, teks išanalizuoti ne vieną mokslinį traktatą, perskaityti daugybę įvairios literatūros ir tai dar negarantuos, kad knyga išvys dienos šviesą. Vieniems lemta tapti rašytojais, kitiems – nelemta.
Mano diplome, kurį atsiėmiau dar visai neseniai, gražiai išvardyta, kur galėčiau dirbti: savivaldybės, ministerijos, statistikos departamentai, įvairių žmogiškųjų išteklių tyrimų centrai ir panašiai. Tačiau kokia situacija yra tokio ir panašaus tipo institucijose? Dauguma darbo vietų, niekam ne paslaptis, yra garantuojamos giminaičiams ir pažįstamiems, tik vienas kitas asmuo, neturintis užnugario, gali prasibrauti pro beveik aklinai užkaltas duris ir patekti į tą daugelio geidžiamą rojų.
Kodėl daug kas trokšta dirbti valstybės taryboje? Atsakymas paprastas – jei būsi paklusnus ir nekelsi nebereikalingų pretenzijų, jei nepažeisi įstatymų ir etiketo, ten darbas bus garantuotas iki pensijos (žinoma, jei darbo sutartyje nenumatyta kitaip). Be to, gausi padorų atlyginimą, o ateityje – ir pensiją. Tačiau, kaip jau minėjau, tai skirta tik išrinktiesiems.
Taigi, kur dar galima save realizuoti, baigus geografijos studijas? Apmąsčius Lietuvoje esančią situaciją, atvirai sakant, nesugalvoju. Turbūt vienintelė išeitis – emigruoti ir kitose valstybėse ieškoti nišų, kuriose galima būtų realizuoti savo įgytas žinias.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Baigei nepopuliarias studijas? Nerandi darbo? Planuoji emigruoti? Pasidalink mintimis ir patirtimi el. paštu pilieciai@delfi.lt