Nepaisant to, kad „Baltic Pride“ organizatorių teigimu, vienas pagrindinių tikslų Taline buvo suartinti heteroseksualias ir homoseksulias bendruomenes, šis renginys ėmėsi grįsti priešingą ideologiją. Renginių vietos parinkimas, tyla žiniasklaidoje, esminės „Pride“ ašies – eitynių nebuvimas, parodė jog homoseksualiems žmonėms leidžiama veikti tik savo bendruomenėse, rūsiuose, ar tarp apleistų fabrikų sienų.

Štai ir pagrindinė renginio ašis – koncertas vyko aikštėje, esančioje šiek tiek atokiau nuo žmonių akių. Iš dviejų pusių apleistų, senų fabrikų apsuptoje aikštelėje pasirodė tik vienas kitas netikėtai užklydęs praeivis – šiek tiek pasižiūrėję į šokančius, rankose vėliavas laikančius jaunuolius, pagūžčioję pečiais ar nusišypsoję jie traukė toliau.

O linksma iš tiesų buvo – bet kam? Tik patiems LGBT nariams, ir tai beveik absoliučiai daugumai iš Estijos. Tiesa, minioje buvo keletas lietuvių, keli latviai, porą užsieniečių nuolatos lankančių paradus ir palaikančių homoseksualų bendruomenes. Panaši padėtis buvo ir klubuose. Nenuostabu, kad šėlsmas persikėlęs į homoseksualų klubus buvo įdomus tik patiems gėjams. Niekas negalėtų paneigti, kad LGBT nariai ar didžiausi jų teisių gynimo fanai susipažino su naujais žmonėmis, kūrė planus ateities bendroms veiklos, projektams, arba tiesiog gerai leido laiką bendraudami. Tačiau ar „Pride“ formatas skirtas tik patiems gėjams ir jų draugams pasilinksminti?

Bene įspūdingiausias renginys – meno paroda, o teisingiau jos vieta. Pro atviras duris prie į parodą buvo nedrąsu įžengti – tolumoje matėsi keli žmonės ir senovinės, apiplyšusių dažų durys – bet tai tik „uogytės“. Įžengus į parodų salę supranti esantis apleistame pastate. Patalpas lyg ir bandyta tvarkyti, bet matyti, kad lėšų nebuvo. Keliuose kambariuose išmėtyti nieko tarpusavyje nesusiję eksponatai – nuogo vyro fotografija su suknele, du juodi smala apipilti burbulai ant palangės...

Kam visa tai, kodėl? Nuolatos galvoje kirbėjo lenkų pavyzdys, kai pernai Nacionaliniame Varšuvos muziejuje buvo atidaryta „Ars Homo Erotica“ paroda sukėlusi daug diskusijų įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Tai kurgi pasimetė renginio idėja?

Vienareikšmišką atsakymą būtų surasti sunku. Galbūt prastas organizavimas – beje, keli iš mūsų žinome, kad šiemet Talinas yra Europos kultūros sostinė. Atrodo visai čia pat – bet informacija neprasiskverbė pro skandinavų ir baltų priešpriešos uždangą. Tačiau vargu ar tai buvo lemtinga. Vilniaus patirtis išgąsdino ne vieną. Tačiau ar verta pasiduoti, nusižeminti ir vėl sulįsti į savo urvus?

Galbūt atsakymas slypi visai kitur. „Baltic Pride“ Taline finansavo Socialinių reikalų ministerija. Užkulisiuose buvo kalbama, kad estus nupirko – davė pinigų, bet prisakė tylėti ir neišlysti iš barikadų. Kad ir kokia priežastis bebūtų renginys parodė estų požiūrį į save ir visą LGBT bendruomenę.

Jie leido mums mėgautis Helsinkio gėjų choru, bet tik uždarame renginyje su mokamu įėjimu. Suteikė galimybę išgirsti įvairių stilių muzikos ir pabūti kartu koncerto metu, bet tik atokioje nuo visuomenės akių vietoje. Estai atvėrė kelius šėlsmui, – bet tik apibrėžtoje teritorijoje, tik ten, kur vargu ar kas užklystų – gėjų klubuose.

Ar nenuostabu, kad šis geto principais paremtas renginys vyko būtent Estijoje - mažiausiai religingoje Europos Sąjungos šalyje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!