Laisvės alėja, turbūt nesuklysiu, yra žymiausia Lietuvos gatvė. Jei lyginsime ne Vilniaus ir Kauno gyventojų žinias apie reprezentacines didžiųjų mūsų šalies miestų gatves. Tiesa, nuo vieno iš Kauno skiriamųjų ženklų dėmesį kiek atitraukia Vilniaus Gedimino prospekto grindinio skandalas, vis dėlto, laikinoji sostinė tikrai neketina užleisti pozicijų vilniečiams.
Visai neseniai įvyko architektų protestas prieš paveldosaugininkų „valdžią“ Kauno miesto centre. Asmeniškai mane labiausiai sužavėjo plakatas, lyginantis tarpukario Kauno projektus su šiuolaikiniais. Čia juntama šiuolaikiniam marketingui būdingas atraktyvumas, komunikacija ir tiesioginės informacijos perdavimas vaizdinių pagalba. Tačiau kaip bebūtų, nors marketingas tampa vis svarbesne kultūros paveldo dalimi, kažin, ar nors vienas architektas sugebėtų atsakyti į provokatoriaus klausimą: „kur buvo architektai, kai atsirado stiklainis?“. Na, galbūt klausimas ne visai tiksliai cituojamas, tačiau esmė ta, kad jis nėra retorinis. Bet apie tai kiek vėliau.
Tad visgi, kas yra Laisvės alėjos esmė? Neseniai norėjau daryti mokslinį tyrimą apie „antstatus“ šioje pėsčiųjų gatvėje. Tačiau keli kolegos mane atbaidė nuo tokios iniciatyvos. Pagrindinis jų motyvas buvo tas, kad apie tai jau daug rašė daug žymesni tyrėjai, pripažinti specialistai. Na taip, rašė, kalbėjo, galvoju, tačiau klausimas neatsakytas. Tad aš klausiu, kur buvo architektai ir kur buvo paveldosaugininkai tvirtinant „stiklainio“ projektą? Va čia man ir iškilo mokslinio darbo problematika: ką reikia saugot Laisvės alėjoj – ar materialiąją substanciją, t.y. pastatus, ar visgi sunkiai materialiai apčiuopiamą funkcinį ir šios gatvės palikimą. Kad nebūčiau apšauktas diletantu, tai ši problematika atspindėtų ir teorinį paveldosaugos diskursą: tarp saugojimo ir konservavimo per se bei funkcionalistinio požiūrio į paveldą, kaip išsireiškia Tolina Loulanski: „nuo monumento link žmogaus, nuo objekto prie funkcijos“.
Taigi, kas vyksta dabar, kokios teorinės minties ir kokių konceptualių praktikų yra laikomasi? Mano suvokimu, paveldosauga linksta link saugojimo per se, t.y kai saugoma viskas kaip yra. Aišku, čia yra kelios išimtys – keli pastatų paaukštinimai, kelios interjero rekonstrukcijos, „Merkurijaus“ griovimas, vienos baigtos statybos dar užpraeitame dešimtmetyje, vietos, matyt, vyksiančios amžinai. Tačiau svarbiausia yra tai, kad nėra vieningos koncepcijos, kas yra Laisvės alėja.
Teko susipažinti su apsaugos reglamentu ir diskusijomis dėl konceptualaus sprendimo. Siūlymai labai įvairūs: nuo kvartalų sanacijos, akcentų juose statymo iki išsiplėtimo į bendrą Nemuno terasos miestovaizdį. Šių diskusijų esmė – formali urbanistinė regeneracija, kuri: viena vertus nevyksta, antra vertus, jei kas nors ir vyksta, tai vyksta kaip inertiškas procesas, mažai tesusijęs su bendromis Laisvės alėjos koncepcijomis. Tačiau mažai kalbama apie nematerialią gatvės vertę, pavyzdžiui, kodėl gatvė esanti Kaune taip gerai žinoma visoje Lietuvoje.
Atsakymas į tai būtų funkcija, arba, tiksliai polifunkciškumas, kuris į gatvė sutraukia daug socialinių, ekonominių ir kultūrinių visuomenės sluoksnių, taip pat turistų. Ši mano tezė nėra paremta asmeniniu stebėjimu bei nuomone. Kas bus, jei renovuosim visą alėją, visus fasadus sutvarkysim, tačiau dauguma šios erdvės funkcijų tiesiog išnyks dėl, sakykim, kad ir nepakankamo pastatų funkcinio potencialo? Kažin ar nuo gatvės vegetavimo būsenos išgelbės kultūros objektų saugojimas per se. Tačiau ta dar ne vienintelė problema.
Kai teigiu, kad svarbiau nei materiali substanciją - pastatai, mažoji architektūra ir t.t., yra funkcijos apsauga ir skatinimas, tai neturiu galvoje, kad architektūra yra nesvarbi, kad nieko nereikia saugoti. Sakyčiau, teisingas sprendimas buvo paaukštint taip vadinamą „Versalį“ (dar žinomą „stiklainio“ vardu). Ši regeneracijos užuomazga leido Kaunui turėti dar vieną viešbutį, ir jei tikėti oficialios to viešbučio svetainės atsiliepimais, tai populiarumo susilaukiama.
Visgi, skatinant polifunkciškumą („nuo paveldo link funkcijos“), nereikia atmesti naujos architektūros kokybės faktoriaus, kurį gana neblogai apibrėžia Vienos memorandumas bei sėkmingi vietiniai ir tarptautiniai pavyzdžiai. Nepykit, gerb. Juozaiti, tačiau Jūsų projektas „netraukia“ iki Hamburgo operos, „netraukia“ jis net iki Jūsų paties parengto paaukštinimo projekto įgyvendinto kitame viešbutyje Laisvės alėjoje. Taigi, nors sprendimas funkciškai motyvuotas, tačiau architektūriškai nevykęs sprendimas turbūt pristabdys atsinaujinimo procesus alėjoje.
Esame užsuktame rate – grįžtame prie visa ko saugojimo, tačiau kas iš to, kad saugojame tai, ko niekam nereikia. Užtenka užmesti akį į nenaudojamus Laisvės alėjos pastatus ir suprasime, kad kažkas šiame sistemos rate yra negerai. Paskutinis pavyzdys – taip vadinamas Lapino namas – stovi tuščias, tačiau „autentiškas“.
Suprantama, vertybės kinta. Dabar bene žymiausias alėjos pastatas yra Įgulos bažnyčia – Soboras. Tarpukariu gi virė diskusijos dėl jo griovimo. „Merkurijų“ nugriovėme neva dėl to, kad jis mat nebetinkamas naudoti. Tačiau niekas iš paveldo specialistų nepastebėjo, kokias net tarptautines modernizmo tendencijas atitiko šis pastatas. 1977 metais išleistame fundamentaliame C. Alexander veikale „A Pattern Language“ puikiai pristatoma vakarų urbanistikoje paplitusi „street to stay in“ koncepcija, kurios pamatas naujai kuriamos mini aikštelės perimetrinio užstatymo gatvėse. Šį koncpetą puikiai atitiko ir „Merkurijaus“ lokacija Laisvės alėjos atžvilgiu. Tačiau šie bruožai niekam nepasirodė vertingi.
Visgi, norėčiau baigti B. Bertoldi minties parafraze, kad kultūros objektų meninės, estetinė vertės yra sunkiai nustatomos, tad didžiausią vertę paveldas įgyja, kai jis tinkamai ir motyvuotai naudojamas visuomenės reikmėms su visuomenės pritarimu. Mes gi einame muziejaus po atviru dangumi ala Skanseno kūrimu. Tačiau reikia suvokti, kad visuomenė eina į Laisvės alėją ne į architektūrą pasižiūrėti ar bandyti suvokti rajono morfostruktūrą, tačiau eina tikslingai, patenkinti savo įvairius poreikius. Architektūra, nepriklausomai nuo jos amžiaus, stiliaus, statuso, šiuo atveju turėtų būti gera, aukštos kokybės pagalbininkė žmogui ir jo veiklai, o ne savipakankama, nes senesnė nei 50 metų - vertybė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
