Kas pirmiausia šauna į galvą mąstant apie laikraščius, žurnalus ar internetinius portalus? Asmeniškai man jie asocijuojasi su kopijavimo aparatu ar kompiuterio klavišų kombinacija „copy/paste“. Skaitant naujienas vis dažniau aplanko „déjà vu“ jausmas. Kyla klausimas ar žiniasklaidos leidėjai kokybiškai atlieka savo darbą?
Pagrindinė žurnalisto pareiga yra informuoti visuomenę apie tai, kas yra svarbu, aktualu. Juk tai, kad šios profesijos atstovas sugeba atrinkti vertingą informaciją, ją patikrinti ir padaryti prieinamą kiekvienam, ir yra esminis skirtumas, atskiriantis jį nuo vadybininko, vairuotojo ar teisininko. Dėl to visuomenė ir pasitiki ta informacija, kuri yra publikuojama žiniasklaidos priemonėse, juk ji, turėtų būti patikrinta ir teisinga.
Déjà vu žiniasklaidoje
Ar skaitant vieną ar kitą straipsnį nekyla mintis, kad tai jau esate kažkur matę? Jūs tikrai neapsirinkate! Užtenka tik šiek tiek paieškoti ir rasite tą pačią žinutę keliuose laikraščiuose ir internetiniuose portaluose. Tekstas identiškas, bet bent pavadinimas dažniausiai pakeistas... Tokių akivaizdžių pavyzdžių apstu kasdieniuose leidiniuose. Tuomet kyla mintis, kas dedasi to žmogaus galvoje, kuris tiesiog „pasiskolina“ tekstą iš kito žiniasklaidos leidėjo ir talpina jį savo laikraštyje ar portale... Galbūt tiesiog pritrūksta laiko pačiam paieškoti informacijos?
Na taip, juk dauguma žmonių besinaudojančių žiniasklaidos teikiamomis paslaugomis neieško tekstų kopijų interneto platybėse ar krūvoje spaudos, jie tiesiog ryte prie puodelio kavos perverčia pašto dėžutėje rastą dienraštį ar prieš darbą „užmetą akį“ į vieną naujienų portalą. Užsiėmusi savo kasdieniniais reikalais, visuomenė netikrina, ar kokybiškai dirba žiniasklaidos aparatas, žmonėms svarbu gauti informaciją, didžiosios dalies tiesiog nedomina, kaip gimsta viena ar kita naujiena.
Akivaizdus plagijavimas
Tačiau yra ir tokių, kurie pastebi, kad žiniasklaidos „kopijavimo aparatas“ veikia puikiai. Dėl tokių piliečių taip sparčiai krinta stulpelis diagramose apie pasitikėjimą žiniasklaida. Manau, kad aš esu viena iš tų, kuriems rūpi kokios naujienos mus pasiekia. Dėl šios priežasties vieną dieną aš nepagailėjau pinigų ir laiko – nusipirkau penkis populiarius šalies dienraščius – „Lietuvos žinias“, „Vakaro žinias“, „Respubliką“, Lietuvos rytą“, „Kauno dieną“ – ir pasistengiau juos ištyrinėti. Rezultatai tikrai nustebino...
Visuose radau tiesiog nukopijuotų naujienų agentūrų pranešimų, straipsnių, po kuriais nėra pasirašyta (kaip žinoti, kas teksto autorius?), paieškojusi internete aptikau net ne po vieną ir ne po du portalus, kuriuose publikuojama ta pati, identiška žinutė. Negana to, laikraštyje net nepateikiamas straipsnelio autorius, šiek tiek panaršiusi internete išsiaiškinau, kad tai naujienų agentūros „Elta“ informacija. Tokią kopijavimo tendenciją pastebėjau ir kituose dienraščiuose.
Iškyla klausimas, ar Lietuvoje trūksta savo darbą išmanančių žurnalistų, atsidavusių žmonėms tikintiems, kad pateikta informacija unikali, patikrinta ir teisinga? Juk net „Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso“ 61-as straipsnis skelbia: „Žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui draudžiama plagijuoti kito asmens sukurtą kūrinį“. Panašu, kad Lietuvoje įstatymai neturi didelės galios.
Laiko taupymas ar įstatymų pažeidimas?
Kitas, ne toks akivaizdus kopijavimo pavyzdys – pranešimų spaudai talpinimas žiniasklaidos priemonėse. Juk ministerijos ar renginių organizatoriai pateikdami informaciją redakcijai žinutės spaudai pavidalu tikisi, kad kompetentingas, turintis įgūdžių ir tinkamą išsilavinimą žmogus tą žinutę pavers vertinga, įdomia ir kiekvienam visuomenės nariui prieinama informacija. Čia taip pat yra pažeidžiamas jau minėtas 61-as straipsnis. Tačiau labai dažnai žurnalistas nueina paprasčiausiu keliu – nesivargina, negaišta brangaus laiko ir tiesiog patalpina gautą pranešimą į spaudos puslapius.
Pavyzdžiui BNS naujienų agentūroje paskelbtas pranešimas spaudai apie Europos dienos renginius („Europos dienos renginiai aplankys 33 Lietuvos miestus“) talpinamas dar daugybėje internetinių portalų ir dar tikrai ne vienoje internetinėje svetainėje. Tai įrodo, kad žurnalistai nesirūpina, kad jų profesija juos įpareigoja visai ne tam. Juk net pats žanras – pranešimas spaudai – pasako, jog tai skirta ne visuomenės akiai, jog tai tik pagrindinė informacija, kuri turi būti išplėsta ir tinkamai paruošta, kad kiekvienas būtų sudomintas.
Iš žurnalisto negalima tikėtis, kad jis puikiai supras tai, apie ką straipsnį ar reportažą rengia. Sugebėjimas domėtis įvairiausiomis sritimis, perteikti visą informaciją suprantamai ir yra žurnalistinio darbo specifika. Juk jeigu laikraštyje skaitome straipsnį apie molekulinę biologiją nesitikime, kad tai jį parašė žmogus, turintis aukštąjį biomedicinos išsilavinimą. Toks straipsnis ilgo darbo su įvairiais šaltiniais, bendravimo su kompetenciją toje srityje turinčiais asmenimis rezultatas. Tačiau net ir čia galima apeiti taisykles. Juk nėra labai sudėtinga išversti mokslinį tekstą iš užsienio kalbos, jį šiek tiek pagražinti ir štai, turime visiems prieinamą straipsnį! Deja, tai nėra pats sąžiningiausias būdas...
Šiais, informacijos laikais, žinios yra viena brangiausių prekių. Žmonėmis, kurie turi prieigą prie šių svarbių išteklių buvo besąlygiškai pasikliaunama. Tačiau šis pasitikėjimas sparčiai griūva. Ir tai nėra visuomenės kaltė, žmonės netampa mažiau patiklūs, tiesiog tas pasitikėjimas yra intensyviai švaistomas pačių žurnalistų.
Nesinori, kad žiniasklaida veiktų sugedusio telefono principu, juk svarbu gauti kuo įvairesnę, patikimą ir kokybišką informaciją, o ne daugybę tos pačios žinutės kopijų. Tikiuosi, kad augant naujai žurnalistų kartai vis daugiau tikrąsias vertybes atradusių jaunų žmonių papildys negausias kokybiškai dirbančių žiniasklaidos atstovų gretas ir tas sugedęs kopijavimo aparatas pagaliau bus užkastas giliai po spaudos šiukšlių krūva...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
