Klausimas, kuris man nuolat neduoda ramybės. Verkšlena beveik visi. Pasiklausai darbininkų - pasak jų, visi darbdaviai sukčiai, išnaudotojai, apgavikai. Klausantis kitos pusės, t.y. darbdavių, lygiai tais pačiais epitetais tepami darbininkai. Vis tik norėčiau pabūti darbdavio pusėje.
Sako - medalis turi dvi puses. Ir net jeigu viena pusė būtų visiškai lygi, kita turėtų turėti kažkokius tai įrėžimus ar užrašymus, idant skirtųsi nuo kitos. Antraip tai nebebūtų medalis. Tai būtų blynas.
Darbininkų ir darbdavių klausimas, mano galva, turėtų būti panašus į medalį, nors mūsuose jis labiau primena blyną i dar labai prisvilusį. Viena vertus galima suprasti tuos, kurie dirba ir nori daugiau už tai gauti. Tačiau kai pamatai, kaip dauguma iš jų nori dirbti, tai atlyginimas, švelniai tariant, jiems išvis nepriklausytų.
Vienas dalykas, ką sugeba tokie žmonės - būti viskuo nepatenkinti. Darbo sąlygos, darbo laikas, išeiginės ir t.t. Viskas jiems netinka. Jeigu ir dirba, tai visada nepatenkinti. Veidai kaip senos kempinės. Tokį palikus dirbti pas klientą, darbo dienos pabaigoje kliento snukis, oi, atsiprašau, veidas, irgi pasidaro toks pats. Ar tai atneš pelną? Ne. Tai vieni nuostoliai. Atleidus tokį - kiti nuostoliai.
Ir ką gi daryti, jeigu tie, kurie dar sugeba bent kiek išoriškai atrodyti patenkinti, išdūmė į užsienius ir liko tik šie? Sakysite - nekurk savo verslo, jeigu nepatinka kaip tau dirbama. Bet gi dirbama pirmiausia ne man, o pačiam sau. Suprantu, kad už grašius, suprantu. Bet, kad ir padarai ne kažin ką, o dar nelabai ir persidirbi.
Antra - pas darbdavį ateini dažniausiai tu, o ne jis pas tave. Sakyti, kad jis nieko neveikia ir tik žarsto pinigus būtų neteisinga vien dėl to, kad tokias pačias galimybes nieko neveikti turi ir tu. Aišku, su pinigų žarstymus čia jau bus sunkiau. Faktas, kad kažkas rizikuoja, dirba, gudrauja (galbūt sukčiauja, o gal ir ne) tam, kad verslo mechanizmas suktųsi ir nebūtina gilintis, kas iš to turi daugiau naudos, nes vienas iš naudos gavėjų esi būtent tu, tas kuris ateini dirbti. Ir vien tai, kad tu atneši nepasitenkinimo atmosferą į darbo vietą, tai jau pakenks visai veiklai.
O ką jau kalbėti apie nepatenkintus klientus, kurių visada daugės geometrine progresija, kai patenkintųjų skaičius auga tik sudėties būdu. Liks klausimas, iš ko mokėti atlyginimą, jeigu tu neuždirbi, t.y. nesukuri, nepagamini, nesuteiki tiek, kad tai pardavus būtų galima ne tik su tavim atsiskaityti, bet ir man kažkiek liktų. Kad bent jau atsipirktų investicijos į įrangą ar pan.
Taigi, sakyčiau, gal pirma išmokime dirbti, nes reikalauti iš kitų jau mokame, beliko pareikalauti iš savęs. Ir geriausiai reikalavimo iš savęs standartuose užsibrėžti Mokytojo sentenciją - kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta. Nes vis tik sutikime - nebus darbdavio, nereikės ir darbuotojo.
Beje, aš pats esu darbininkas, jeigu ką.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
