„Deja, ji plaukia už Lietuvą“ - atsidūsta vieni britų žurnalistai. „<...>ji mūsų tautos įdukra <...>“ - skanduoja kiti britų žiniasklaidos atstovai, besidžiaugdami jaunosios lietuvaitės olimpiniu auksu. Tačiau ar britų tauta supranta, kad jei jau tampi tautos įmote, tai ne vien olimpinius prizininkus savo globon gauni?
Man smagu sekti pasaulinę euforiją, kurią sukėlė lietuvaitė sportininkė Londono Olimpiadoje. Jaunas ir drąsus žmogus savo valios pastangomis, užsispyrimu ir talentu įrašė savo vardą pasaulinėje plaukimo istorijoje. Susilaukta daug ovacijų, tarp kurių nuskambėjo ir pompastikos kupina frazė, bylojanti apie įdukrinimą.
Viena vertus smagu, kad mūsų tautiečiai pritampa ir yra vertinami užsienyje. Tačiau šiuose žodžiuose ir daug naivumo. Mielieji britai, ar priimdami po savo sparnu mūsų emigrantus, įsivaikinate tik olimpinius čempionus? Ar su meile priimate tik jums garbę ir naudą teikiančiuosius? O gal visus? Ar taip pat mylite ir iš žuvies apdorojimo fabriko po darbo namo grįžtantįjį? Ar su tokiu pat noru ir užsidegimu padedate jūsų šalyje apsirgusiam užsieniečiui? Ar suprantate, kad šiandien po jūsų sparnu ne tik keli „mūsų bankininkai“ bet ir nemažai kriminalinių elementų? Ar įsivaikinate ir juos?
Pirmas žmogus žemėje gal ir buvo Adomas, tačiau lietuvis - ne pirmas emigrantas. Epidemijos, ekonominė situacija, karai ir galybė kitų faktorių pasaulio istorijoje kraustė ir maišė tautas. Taip per mokslo ir meno žmonių migraciją tautos dalijosi patirtimi. Tačiau migracija kaip globalus procesas kartu su savimi neša ne tik teigiamus aspektus.
Jungtinės Amerikos Valstijos – amerikietiškos svajonės viltimi suviliojo ne vieną. Dėl to ten ir italų, ir japonų, ir rusų, ir meksikiečių mafijos susikūrė savo lizdus. Kad ir vienos tautos žmonės, tačiau jie labai skirtingi, skirtingai suvokiantys gyvenimą, turintys skirtingus tikslus ir priemones tiems tikslams pasiekti.
Šiandien dėmesio susilaukė mūsų sportininkė. Vieną dieną pasaulis pažins ir lietuvį Nobelio premijos laureatą. O jei ir jis bus emigrantas? Tokiu atveju ir jis įtėvių šalį ras nesunkiai. O kaip darbo nerandantis, šiek tiek nusivylęs gyvenimu, šiek tiek pageriantis kur nors, vienišas ar su tokių pačių draugijoje tolimoje šalyje šaligatviu traukiantis lietuvis? Ar įvaikins, paglobos kas nors ir jį?
Ne apie emigraciją šis mano pasisakymas. Nebandau aš čia ir nusikalstamumo teisinti. Noriu priminti, kad genys margas, o pasaulis dar margesnis. Man vienodai smagu dėl olimpiečių pergalių, kaip ir vienodai gėda dėl Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje ar kur nors Skandinavijos šalyse kriminalinėse suvestinėse linksniuojamų lietuvių. Aš žinau, kad jie visi mano tautiečiai. Norit mus įsivaikinti? Visus arba nė vieno! Visus?...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
