Vyrų ir moterų santykių tema siaubingai sena kaip visas pasaulis, nors mokslininkai mūsų planetą ir vadina jauna. Šiandien inovacijų ir lygių galimybių aplinkoje moters padėtis visuomenėje nebekvestionuojama. Žinoma, kalbu apie Europą. Afganistane bei Irane nei apie inovacijas, nei apie žmogaus, o tuo labiau moters teises, nelabai kas išvis yra nors kartą girdėjęs.
Ironizuoju, taip. Tačiau kiek realiai moters asmeninė laimė priklauso nuo gyvenamos aplinkos technologinio išsivystymo bei jai, kaip individui, suteiktų galimybių?
Neseniai žiūrėjau vieną populiariausių Amerikoje pokalbių laidą „Oprah“, kurioje Oprah Winfrey kalbino jauną, kokių 25 metų merginą, kilusią iš Sirijos ir uoliai besilaikančią musulmoniškų tradicijų. Mergina pasakojo gyvenanti normaliai, mokosi groti pianinu, studijuoja istoriją ir mokosi anglų kalbos, skaito knygas, neina į lauką be savo vyro, gimdo vaikus, ir jaučiasi labai patenkinta savo gyvenimu.
Klausimas - „Ar tavęs nevaržo tavo apranga?“ - jos labai asmeniškai neįžeidė. O kitas klausimas - „Ar kada susimąstei, kodėl tavo vyras, gali nešioti džinsus ir trumpom rankovėm maikutes, o tu privalai dengti savo kūną?“, jos ne tik nenustebino, tačiau ir šiek tiek prajuokino. Ji atsakė, kad augo aplinkoje, kurioje buvo laikomasi tradicijų, moteris tarnavo vyrui, tad dabar ji tarnauja savo vyrui ir visai nesijaučia žeminama. Atvirkščiai, ji laiminga – turi šeimą, vyrą, kuris ja rūpinasi ir saugo nuo visokių negandų. O savo apranga ji nesuteikia demoniškų pagundų svetimiems vyrams.
Susimąsčiau. O kaip gyvename mes - nepamatuojamai didelių galimybių Europoje? Pirma mintis buvo – ačiū Dievui, kad gimiau čia, kad galiu reikšti savo nuomonę, galiu turėti svajonių, tikslų ir juos įgyvendinti, galiu mokytis bei skaityti visokias juokingas knygas kaip „Vyrai kilo iš Marso, moterys - iš Veneros“, galiu laisvai mąstyti, žingsniuoti Gedimino prospektu su trumpu sijonu ir nebijoti, kad būsiu pasmerkta aplinkinių ar gausiu į kuprą nuo svetimų vyrų.
Kita vertus, pradėjau galvoti apie tai, kiek, nepaisant mums sutektos laisvės, iš tikrųjų vyrai daro įtaką mūsų gyvenimui. Neseniai klausiau draugės, ar ji laiminga? Ar jai gera gyventi su vyru, ar niekada nepagalvoja, kad norėtų kitokio gyvenimo? Ji atsakė, kad taip geriau nei būti vienišai. Tuomet paklausiau, ar ji gali palyginti savo gyvenimus iki tol, kol nebuvo gyvenimo draugo ir ar prisimena kaip tuomet gyveno, ką dirbo, ką veikė? Ji atsakė, kad prisimena, ir pakartojo dar kartą, kad nenori prisiminti tų laikų, nes tai buvo labai sunkus periodas, visos draugės turėjo draugus ar vyrus, o ji net į vakarėlius bendrus neidavo, nes jausdavosi nejaukiai. Nustojau klausinėti, nes supratau, kad klausdama verčiu ją grįžti į praeitį, kurios ji nenori prisiminti. Nenori prisiminti savo asmeninio gyvenimo iki JO.
Kita draugė neseniai ištekėjo (dėl ko nuoširdžiai džiaugiuosi), ir jau 3 mėnesius gyvena medaus mėnesio nuotaikomis. Neseniai jos paklausiau, ar ji nenorėtų susitikti su draugėmis tiesiog išgerti vyno ir papliurpti mergaitiškai, pasidalinti įspūdžiais bei naujienomis. Ji atsakė, kad, deja, visai neturi laiko, nes daug dirba ir nenori vyro palikti namie vieno, nes šis atvyko gyventi pas ją iš kito miesto.
Keisčiausia buvo tai, kad ji pasiryžusi atsisakyti savo asmeninio gyvenimo, kurį gyveno anksčiau, savo draugių, tam, kad galėtų visą dėmesį skirti JAM. Susimąsčiau, kodėl taip nutinka, kad vyras „ištrina“ moters gyvenimą iki JO, kodėl moterims atrodo, kad tai, kas buvo iki JO, visai nebesvarbu? Kokia nemiela ir netikusi praeitis turi būti, kad norėtum ją ištrinti? Koks moters gyvenimo tikslas – susirasti vyriškį, kuris vestų ir tai viskas? O jei nepavyks JO sutikti, kas tada? Visas gyvenimas bus prabėgęs veltui?
Susimąsčiau, kaip vyro atsiradimas stipriai apriboja mūsų vidinę laisvę. Rodos, norėtum eiti kažkur su draugėm, tačiau pagalvoji, kad „aj gal ne, pabūsiu su juo, juk jis dabar mano vyras, reikia derintis vienam prie kito, jis svarbesnis“. Imame nesąmoningai skirstyti savo gyvenimą – „iki Jo, ir su Juo“. Kita vertus, kaip išlaikyti tą sveiką protą ir neprarasti savęs, kai širdelės sukiojasi akyse? Lengva pasakyti ir parašyti, tačiau kaip sunku padaryti, a? O jei meilės nuotykis ima ir nepasiseka, pas ką bėgame į glėbį? Skambiname toms pačioms draugėm, kurios buvo „padėtos“ į ne visai svarbių reikalų lentynėlę. Kita vertus, ne kartą girdėjau sakant: „su draugėmis negyvensi, todėl vyras turi būti visuomet svarbiau“. O jei su tuo vyru gyvenimas nenusiseks? Ar visas gyvenimas sukasi aplink vyrą?
Viena mano geriausių draugių man nuolatos kartoja, kad negimė dar toks vyras, kuris ją priverstų atsisakyti savo gyvenimo – darbo, draugių, pomėgių. Ir kas keisčiausia – ji taip sako nuoširdžiai. Nes nepaisant romantinių nuotykių, ji visada randa laiko draugėms – savo asmeniniam gyvenimui, kuris jai, kaip moteriai, yra labai svarbus. Gerbiu ją už tai, nes pati taip nemoku.
Pagalvokime, kodėl stipriai išgyvename, kai nepasiseka meilėje? Kodėl dažnai atrodo, kad griūna gyvenimas? Pripažinkim – dažnai mintis apie išsiskyrimą su mylimuoju sukelia baimę, atrodo, kad būtų pasaulio pabaiga, kad nebesutiksim geresnio, ką čia geresnio, juk normalių vyrų reta ant svieto. Minčių scenarijus rutuliojasi maždaug taip – o gal bus gerai toks, koks yra? Nesvarbu, kad aš esu nelaiminga, juk nebūna idealių santykių, visi turi trūkumų. Tada apsidairome į drauges, kurios neturi vyrų, ir puolame atgal savo netobuliems vyriškiams į glėbius.
Kyla klausimas – kiek mes iš tiesų esame laisvos? Laisvos ne savo išore, tačiau vidumi. Taip, mums pasisekė, kad augome pakankamai liberalioje aplinkoje, gyvename teisinėje valstybėje, kur moterų teisės gerbiamos, mūsų neauklėjo paklusti vyrams bei tradicijos nevaržo dėvėti kūną bei veidą dengiančių apdarų. Tačiau kuo šiuo klausimu skiriamės nuo islamo tradicijų besilaikančių moterų? Norime ištekėti ar bent jau turėti į ką atsiremti, o mintis, kad vienai reiks mirti prie židinio geriant vyną ir rašant blogą ar žiūrint televizorių, išties baugina...
Mūsų visuomenėje vertinamos šeimos vertybės, valstybė skatina kurti šeimą. O šeimos sudėtinės dalys neišvengiamai yra vyras, moteris ir vaikai (vaikai - kiekvieno asmeninis sprendimas, tačiau vis tiek skatinami valstybės). Ir nors augome ir brendome pakankamai laisvoje aplinkoje, neišvengiamai kamuojamės mus ištikusio komplekso likti vienai be JO.
Sutinku su kolege, kad atsakymas kaip būti laimingai labai paprastas. Pirma taisyklė – susivokti, ko nori gyvenime, kaip nori jį įprasminti ir nesivadovauti principu – „reikia gyventi kaip visi“. Aplinkinių nuomonė ar primesti stereotipai mūsų neturėtų formuoti, o vyrai gyvenime neturi blaškyti. Žmogus turėtų gyventi savo gyvenimą, turėti savo asmeninius tikslus, o jei atsiranda tas ar ta, kuris (kuri) nori eiti šalia – tai puiku. Bet kokiu atveju santykiai neturėtų virsti į kažkokią egzistencinę auką vienas dėl kito ar baimę. Gal skamba šiek tiek hedonistiškai, tačiau manau, visai racionaliai.
Auka, su kuria gyvenime niekada negalėsi susitaikyti kažkada ims tave graužti iš vidaus, anksčiau ar vėliau, vis tiek pradės. O jei tai susivoksi 55-erių, atrodys, kad nieko nebegali pakeisti, nors teoriškai, visada yra išeitis iš bet kokios situacijos. Tačiau jei neturėsi jokio plano Ch (galvoju, kad yra planas A ir Ch, nėra jokio B), tuomet atrodys, kad gyvenimas sužlugo. Todėl gal vertėtų kiekvienai moteriai atsikratyti komplekso „likti vienai“ ir gyventi savo gyvenimą. Vėlgi, lengva pasakyti, sunku padaryti, tačiau pasistengti tikrai verta!
Linkiu sau ir visoms kitoms sėkmės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
