Rašau jums, nes kiekvieną dieną jaučiu spaudimą ir begalę klausimų ir nuomonių apie save. Mano daugelis draugių turi vaikinus, joms po 19-20 metų - pats jaunystės žydėjimas. Jau galvoja apie šeimyninį gyvenimą, kai dar mokslų nėra baigusios. Kai pradedu su jomis kalbėtis apie vaikinus, nes daugiau jos nežino apie ką kalbėtis, atsakau joms, kad nežinau, kada turėsiu tą vienintelį.
Tada kyla pasipiktinimas iš jų pusės. Kartais pagalvoju, kaip būtų smagu kur nors į klubą nueiti, pašokti, bet turiu namie sėdėti ir galvoti tik apie save. Gaunasi tarsi užburtas ratas. Man nereikia vaikino, aš ir taip sulaukiu kiekvieną dieną dėmesio iš vaikinų, o jos - ne.
Kai rinkausi specialybę, kur norėsiu mokytis, jos taip pat pasipiktino, kodėl tu ne Kaune ar Vilniuje mokinsiesi? Taip, pasirinkau Kėdainius po ilgų mamos įkalbinėjimų. Taip pat pradėjau pajusti didelį pasipiktinimą iš giminių, nes negalėsiu dirbti tokio darbo. Juk ne jie sprendžia mano likimą, o aš sprendžiu kartu su tėvais, kaip aš gyvensiu. Tik keli žmonės mane palaikė, net brolis buvo pasipiktinęs, kodėl ne į Kauną ar į Vilnių stojau mokytis, o dabar net studijų metu galiu pas jį ateiti po paskaitų, nereikia niekur važiuoti.
Atrodo, kiek daug pastangų į save reikia įdėti, kad būtum laiminga. O apkabinimo ir malonaus žodžio iš lietuvio nesulauksi. Kur tik pasisuksi nėra tolerancijos, nėra pagarbos, tiesiog tu esi niekas šioje visuomenėje. Norėjau paklausti jūsų, ar esate laimingi?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
