Kitą, Viktorą, važiuoju aplankyti šiandien. Suprantu, kad benamių tema daug kam neatrodo įdomi ar verta didelio dėmesio. Daugelis juose neįžvelgia užuojautos ar didesnio dėmesio vertų žmonių - tik alkoholikus, tinginius ar šiaip visuomenės atmatas. Galbūt todėl žalieji kelia triukšmą tik dėl gyvūnų, televizijų prodiuseriai vaikus gelbėja tik Kambodžoje, o vienas kitas žymesnis visuomenei veikėjas aplanko nakvynės namus su krūva maisto, kurio nakvynės namų gyventojai ir taip gauna nemokamai.
Tačiau šio straipsnio tikslas nėra nagrinėti socialinių ar moralinių aspektų, o bent minimaliai supažindinti su ekstremaliu žmonių išgyvenimu žiemą čia, Lietuvoje.
Viktorą sutinku lauke valantį ugniakurą: be pirštinių, pajuodusiomis nuo pelenų rankomis, jis ruošiasi kurti laužą. Keletą paskutinių naktų vyras miegojo vos po kelias valandas, o kad nesušaltų - daug judėjo. Ši naktis taipogi nebuvo išimtis ir šildytis jam teko nakvojant lauke prie laužo. Paklaustas, kaip sekėsi išgyventi šias dienas, Viktoras atsakė, kad namuko viduje nakvoti pakenčiama tik iki -20, o temperatūrai nukritus žemiau, jo turimi apklotai jau nebepadeda. Dieną, bijodamas sustirti, daug vaikšto ir sušyla užsukęs į prekybos centrus, o naktį išgyventi padeda turimi rūbai ir šioks toks lauželis.
Vos po valandos bendravimo mane jau krečia šaltis, ledinis vėjas smelkiasi per visus rūbus, o Viktoras be pirštinių lyg niekur nieko verda kavą ir pasakoja, kad vasarą iš šių namų teks išsikelti (visai šalia dygsta daugiaukštis pastatas ir apgriuvusi lūšna šalia jo nedera). Jam bekalbant susidaro įspūdis, kad šalčio nė nebūta. „Na štai, jaučiu, kad kraujas jėmė judėti kūnu“ – išgėręs kavos puodelį galiausiai išsiduoda.
Po kelių dienų aplankau Viktorą vėl. Saulė jau už horizonto, o termometro stulpelis siekia -15. Man atėjus, kurį laiką jis, pasišviesdamas žvake, sėdi viduje (žvakę įsigijo vėlai vakare vaikščiodamas po miestą). Dalis vyriškio rūbų, kuriuos vilki, yra padovanoti gerų atsitiktinai sutiktų žmonių. Bet ir jie vargu, ar jau padeda.
Nuo šalčio jo kūnas sustingęs, jis trypčioja ir tūpčioja, kad nors šiek tiek sušiltų, o laužą kurti galės tik po 8-ių, kai aplink vykstantys darbai nurims ir žmonės išsiskirstys po šiltus namus. To pageidavo aplinkiniai, kadangi Viktoras, neturėdamas malkų, kūrenti gali tik įvairias plastmases ir kartoną, nuo kurių sklinda aitrus kvapas. Dėl šios priežasties darbo valandomis aplinkiniai paprašė laužo nekūrenti, na, šildytis kitais būdais...
Iki laužo kūrimo dar keletas valandų, tad Viktoras netrukus eis į netoliese esančią degalinę paprašyti karšto vandens. Tirpi kava ir patalpos šiluma kurį laiką padės jam nesušalti.