Mes, trys jaunos, tačiau jau nemažai pasaulio mačiusios merginos iš vieno Lietuvos didmiesčio sugalvojome pailsėti Lietuvos elito pamėgtoje, kelionių žurnaluose giriamoje Nidoje. Kadangi kišenėse nešvilpauja vėjai, tokią pramogą sau galėjome leisti.
Pabėgę nuo darbų, 5 dienoms (liepos 17-21 d.) išsiruošėme į Lietuvos Havajus.
Būdų nusigauti į šį nuostabų gamtos kampelį begalės: galima važiuoti autostopu, savo automobiliu, autobusu, plaukti laivu... Angliškuose kelionių vadovuose net trys puslapiai išsamiai pasakoja apie romantišką kelionę laivu iš Kauno į Nidą (apie tai mums vėliau papasakojo Nidoje sutikti studentai iš Anglijos, kurie desperatiškai bandė rasti tą laivą).
Tačiau išgirdę, kad vokiečių šnipai praneša apie galimybę pasikėsinti į Baltijos regiono keltus (gal net laivus?..), nusprendėme pasirinkti saugią kelionę autobusu, kuri truko bemaž tiek, kiek pusė kelionės lėktuvu iš Vilniaus į Niujorką – tik 4 linksmas valandėles.
Kelionės autobusu pranašumas – tai pinigų taupymas gėrimams karštomis vasaros dienomis: negalima daug gerti, nes trumpai stabtelėjus pakelėje prie vienos tualeto būdelės ne visi 40 keleivių spėja atlikti gamtos reikalus.
Įnirtingai pypsint nekantriam vairuotojui, sumišę keleiviai skuodžia atgal į autobusą, pasiryžę pakentėti dar pora valandėlių – verta juk paskubėti, kai toks ištaigingas kurortas tavęs laukia!
Komfortabilusis autobusas džiugino ūžiančiais ne ką vėsinančiais kondicionieriais ir bambančiais už paskutines santaupas pajūrin traukiančiais pensininkais. Gelbėjo užjūryje įsigytas ausinukas ir gausūs skaitiniai spaudoje apie šalies elitą.
Taigi, kai akyse jau pasidarė žalia nuo susikaupusių skysčių, o šlapi nuo prakaito marškinėliai prilipo prie kūno, smagiai įvažiavome į elitinį Lietuvos kurortą Nidą.
Kuklaus būsto teikiami malonumai
Nusprendę nemokėti už viešbutį daugiau nei ištaigingiausiame Las Vegas viešbutyje, apsistojome prestižinėje gatvėje esančiame pastate. Pasirodo, kad už 20 Lt galima gauti ne tik lovą, laikraščiais nuklotas spintų lentynas, voratinkliais padabintus langus, 4 išvirtusias rozetes (nemokama cheminio sušukavimo priemonė), tankiu dulkių sluoksniu nuklotas grindis, nežinia kada dulkių siurblį mačiusį kilimą, geltonai įrudusią kriauklę (čia toks dizainas), „kvepiantį” tualetą, bet ir prestižinį vaizdą į Kuršių marias!
Tik po kelių dienų sužinojome, kad šiame pastate yra dar ir dušas! Ach, o mes jau buvome beketiną paaukoti 7 Lt už miesto dušą, kad nuplautumėme trijų dienų druskos sankaupas... Kažkada prestižinė sauna džiugino akį nubyrėjusiomis plytelėmis, dešimtimis sluoksnių dažytais, vietomis surūdijusiais vamzdžiais, permirkusiu kilimėliu, kuris, kaip įspėja medikai, yra puiki grybelio veisimosi terpė.
Mus išgelbėjo civilizacijos išradimas – spiritizuotos higieninės servetėlės. Už viską padėkojome šio pastato prižiūrėtojai, kuri maloniai atkirto, kad gavome prestižinį numerį ir neskubėtume skųstis – jei mes pageidaujame ji mielai galinti mums aprodyti žemutinius pastato aukštus. Ekskursijos atsisakėme. Ji mandagiai priminė išsinešdinti iki sekmadienio (liepos 21 d.) 16 val.
Paplūdimys, pralenkiantis prestižinius užsienio kurortus
Nida žavi. Paplūdimys šluosto nosį net ir ištaigingiems JAV kurortams, kurie nežavėjo švelnučiu baltu smėliuku, stilingomis ir spalvingomis persirengimo kabinomis, kurių užjūryje iš viso nėra, idealia, be jokios šiukšlelės, tvarka. Teko matyti ir specialią paplūdimio smėlio stumdymo mašiną bei jos pėdsakus ryte – buvo malonu sužinoti, kad mūsų paplūdimiai taip rūpestingai prižiūrimi.
Baltija stebino skaidrutėliu vandeniu, kurio dugne matėsi kur ne kur spalvingais akmenėliais žėrintis jūros dugnas. Tačiau vandens temperatūra nelepino – negali tuo pasigirti Lietuvos paplūdimiai. Bet nuo vaikystės įpratę būti „ruoniais”, drąsiai bridome į šaltoką, gal +15 laipsnių Celcijaus vandenėlį.
Pušų aromatu dvelkiantis oras vietomis buvo praskiestas senovinių pajūrio lauko tualetų gaiva. Prestižinis kurortas – prestižiniai tualetai. Tačiau drąsiai galime teigti, kad išskyrus šią menką smulkmenėlę, na, dar ir pramogas, apie kurias kalbėsime vėliau, mūsų elitiniam paplūdimiui tikrai nieko netrūksta.
Deja, šios šaunios atostogos Nidoje baigėsi tuo, kad naktimis sapnavome mokslinius traktatus apie paslaugų vystymą ir jų kultūrą Lietuvoje. Kadangi visoms trims teko gvildentus mokslus šia tema, be to savo kailiu patirti JAV ir daugelio Europos šalių paslaugų lygį, pasąmonė matyt negalėjo susitaikyti su esama elitinio Lietuvos kurorto situacija. Pradėkime nuo parduotuvių.
Naivus įsitikinimas, kad "Vilniaus prekybos" tinklas bus įleidęs šaknis ir į šį civilizacijos užmirštą kampelį, nepasitvirtino. Matyt, tam yra viena iš dviejų priežasčių – arba čia mažas biznis, arba vietiniai nenori jo atiduoti kitiems.
Centrinė Nidos maisto prekių parduotuvė, kaip ir prieš 20 metų, džiugino akį retro stiliaus, vaikystę primenančiais prekių vežimėliais, smagiai riedančiais nežinia kada valytomis grindimis. +40 laipsnių nekondicionuojamoje patalpoje lydėsi ne tik sūreliai, šokoladai (palietus įsmigdavo pirštas), bet ir ilgose eilėse stovintys poilsiautojai.
O pardavėjos, mūsų pramintos tautos didvyrėmis, net nekreipdamos dėmesio maigė kasos aparatų klavišus. Mūsų įprastų savitarnos parduotuvių čia nė kvapo.
Kitos nedidelės privačios parduotuvėlės taip pat nežavėjo asortimento gausa, o į jas įėjus užgniauždavo kvapą dar didesnis nei lauke karštis. Akis badė tušti gaiviųjų gėrimų šaldytuvai ir ne itin patraukliai atrodančios kitos prekės. Vienoje iš parduotuvių maloniai suirzusi pardavėja „paprašė” greičiau rinktis prekes, o ne stoviniuoti.
Pagarbiai pasišalinome, kad „netrukdytume” prekybai. Čia negalioja įprastas pagarbos klientui rodymas. Klientas čia – tai trukdantis gyventi turistas, iš kurio per tris mėnesius reikia nugręžti tiek, kad galima būtų pragyventi per ilgą žiemą. Na, išimčių vis dėl to yra. Su užsieniečiais, dėl tam tikros priežasties elgiamasi daug pagarbiau.
Dar linksmiau buvo viešojo maitinimo įstaigose. Pačią pirmą dieną, norėdamos atšvęsti atostogų pradžią, linksmai nusiteikę patraukėme pamaloninti skrandžių į poilsiautojų pamėgtą užeigą netoli jūros. Deja, po poros valandų skaniai nurytos tautinės salotos iš duonos, majonezo ir kiaušinių taip pat skaniai išgarmėjo atgal ir pasireiškė klaikaus apsinuodijimo simptomai.
Padėjo vis dar nemokamos numerio 103 paslaugos panaudojimas. Dėl kankinančių priepuolių ir užkilusios temperatūros pirmoji naktis kurorte nebuvo itin smagi. Ryte paaiškėjo, kad smarkiai išaugus didelėmis porcijomis garsėjančios užeigos apyvartai, ji nespėjo įsigyti pakankamai šaldytuvų. Kur nors ant palangių stovėję mišrainės smagiai maitino mikroorganizmus, kurie, kaip mums prasitarė vietiniai medikai, toliau vešėjo dar ne vieno poilsiautojo skrandžiuose.
Apdairūs gydytojai mums patarė nerealius už maistą plėšiamus pinigus (beje, ne už itin platų pasirinkimą) pasilaikyti kam kitam ir pačioms gamintis valgyti, nes kitaip grėsė ne malonus sotumo jausmas, o linksma naktelė meiliai apglėbus unitazą. Deja, neturėjome virtuvės.
Dar viename bare po nesmagių apsinuodijimų paprašėme ant fri bulvyčių neberti druskos ir aštrių prieskonių, bet paauglė padavėja suskubo pareikšti, kad “virtuvei nepatinka kai jai įsakinėja”... Bulvės buvo per sūrios ir skrandžiai vėl liko apytuščiai…
Centrinėje gatvėje džiugina plataus profilio restoranas. Iškaba teigia, kad tai vištienos restoranas, akį patraukia kinų restoranams būdingos lempos, o vakarais čia galima pasiklausyti lietuviškų „čiastuškų”. Ant lentelės kreida užrašyta: lietuviška, kinietiška virtuvė, itališka pica.
Padrikas meniu nekėlė pasitikėjimo, jo nepataisė net ir aukštos kainos. Beje, pastebėjome bendrą tendenciją – daugelyje maitinimo įstaigų tragiškai trūksta meniu, matyt užsieniečiai juos pasiima atminimui, nes čia jie vieninteliai atrodo patenkinti "servisu".
Arba čia dar tebegalioja nuo sovietmečio išlikusi taisyklė, kad šešiems žmonėms užtenka dviejų meniu. Tik apie užsieniečius šokinėjo vokišku užrašu pasidabinę originaliausio Nidos restorano padavėjai, nes mums už jų paslaugas nekilo ranka palikti arbatpinigių: pamėgtąjį kuršių patiekalą žuvį tešloje veikiau buvo galima pavadinti „oras tešloje”...
Sakoma, kad Nidoje dabar daugiau vokiečių nei lietuvių, tačiau netrūksta ir kitų tautų turistų – rusų, estų, marių pakrantėje mus užkalbino niekaip prieplaukos nerandą anglų turistai. Jie norėjo išbandyti kelionę laivu, kuri taip romantiškai buvo aprašyta kelionių vadove.
Deja, ant prieplaukos puikavosi užrašai, jog ji nedirba. Pasiūlėme jiems paplaukioti jachta. Ši pramoga tikrai buvo verta dėmesio: nors mums pasisekė ją išbandyti kaip tik tada, kai gana smarkiai lynojo, tai nesutrukdė pasigėrėti nuostabiu vaizdu į kopas, o kapitono pasiūlyti ryškiai geltoni lietpalčiai ne tik šildė, bet ir smagiai nuteikė visus plaukiojimo ištroškusius keliautojus.
Tačiau antrą kartą paklaustos, kokių dar aktyvaus sporto šakų galima išbandyti Nidoje, mums teko gerai palaužyti galvas. Dažnai spaudoje žėrintys straipsniai apie šaunias pramogas Lietuvos pajūryje sukėlė mums iliuzijas apie šaunų laiką Nidoje.
Kiekviename jūros kurorte nieko nestebintų šios pramogos: barai, diskotekos (jos anksčiau būdavo dabar jau uždarytoje prieplaukoje), karaoke (pernai dar buvo…), boulingas ("kegelbanas"), jachtos, vandens dviračių ir valčių nuoma (Nidoje buvo prieš 10 metų), vandens motociklai, vandens slidės, sklandytuvai, plaukiojimas motorine valtimi, skraidymas lėktuvu (kaip sužinojome, jis dėl neaiškių priežasčių neseniai buvo uždraustas), oro balionu, atviras kruizas marių pakrante, turas su gidu aplink Nidą (turbūt yra, bet tik užsieniečiams), riedučių, dviračių, paspirtukų nuoma, minigolfas, jodinėjimas (dar turiu 1994 metų nuotrauką, kurioje su šeima žirgais kinkyta karieta smagiai riedame prie jūros. Tais pačiais metais dar plaukiojo raketos), baseinai, teniso aikštynai, paplūdimio tinklinis...
Deja, dauguma šių pramogų Nidoje dar neišrastos, nėra prieinamos plačiajai visuomenei arba nėra viešai reklamuojamos dėl paslaptingų priežasčių. O baseinai, "kegelbanas" ir teniso aikštynai skirti tik išrinktajam elitui, besiilsinčiam ištaigingose vilose, kainuojančiose tokius pinigus, kokių net Las Vegasas nematė.
Taigi, trūksta mūsų kurortui net elementarių aktyvaus sporto pramogų, dėl ko daugelis energingų žmonių negali išbūti prie jūros daugiau nei dieną. Ne visiems patinka tingus čirškėjimas saulėje. O jei dar paminėtumėm koncertus, regatas (jos anksčiau vykdavo Nidoje), lošimo namus, kurie pritrauktų turistus ir jų pinigėlius į Nidą net žiemą.
Koncertai turbūt čia draudžiami, kad nedrumstų poilsiautojų ramybės. Tai suprantama, tačiau visiškai neaišku, kodėl pačios linksmybės atokiame nuo Nidos centro bare baigiamos 12 valandą ir nuo šaunios gyvos muzikos įkaitę poilsiautojai nepriprašo dainininko atlikti dar nors vieną kūrinį. Tai buvo baras, vienas iš dviejų Nidoje, kur buvo galima linksmai leisti nuobodžius vakarus…
Taigi, visai nėra stebėtina, kodėl lietuvaičiai savo sunkiai uždirbtus pinigus palieka Italijos, Kroatijos, Turkijos ir kituose kurortuose. Yra toks terminas „paslaugų kultūra”, kuris šiame elitiniame Lietuvos kurorte dar nežinomas.
Nemandagus aptarnavimas poilsio namuose, parduotuvėse, kavinėse, kurį teko patirti, tikrai nepakelia kurorto lygio ir nesuteikia jam garbės puoštis žodžiu „elitinis”. O gal permažai pinigų išleidome, kad jo „užsitarnautumėme”? Ar mokėdamas nedidelius pinigus vartotojas neturi teisės į jokias paslaugas?
Galbūt „nebrangus” poilsis Nidoje pagal lietuviškus standartus reiškia savitarną? Pasirodo, kad Lietuvoje dar išlikęs įprotis imti pinigus už nieką. Na, galbūt už orą, gražų vaizdą pro langą, smirdantį vandenį duše, su kuriuo mūsų sutikti anglai bijojo praustis, o dantis skalavo pirktiniu vandeniu…
Jiems gilų įspūdį paliko vienintelis baras, kuriame praleido net du vakarus iš eilės, nes nebuvo kito pasirinkimo, sulipę „itališki” makaronai lėkštėje, tikras karštas šokoladas, kuris pasirodo tėra tik kakava Anglijoje. Nejaugi nežinome, kuo galėtume patraukti turistus? Ne tik tuos, kurie apsiputoję kerta ungurį restorane, nes valgis jiems vienintelis belikęs malonumas gyvenime.
Taip, mūsų sutiktiems užsieniečiams gyvenamasis būstas patiko, bet už jį jie mokėjo 220 Lt per parą... O kur pramogos? Ką Nidoje galima nuveikti? Pasiūlę šį tą daugiau nei vien tik prabangius viešbučius astronominėmis kainomis, galbūt į šį unikalų gamtos kampelį pritrauktume tikrai ne ką „biednesnius”, jau nemažai pasaulio mačiusius jaunus lietuvius ir užsieniečius?..
Deja, prestižinis Lietuvos kurortas su kiekvienais metais sėkmingai uždarinėja vis retėjančias pramogas ir laukia tik Lietuvos „elito” ir ramių, vos bejudančių vokiečių turistų, skubančių pasisvečiuoti "Kurische Nehrung" gamtos prieglobstyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
