Šiuo metu turbūt viena aktualiausių pasaulio problemų – emigracija, kuri dabar yra itin sparti Lietuvoje. Kiekvienais metais vis daugiau žmonių išvyksta iš Lietuvos, ketindami kitoje šalyje užsidirbti, bet po to sugrįžti atgal po metų kitų ar bėgdami nuo problemų, kurios kamuoja Lietuvą.
Dauguma išvykusių į užsienį randa darbus, sukuria šeimas ar dėl kitų priežasčių užsibūna užsienio valstybėse, tačiau stengiasi nepamiršti to, iš kur kilo. Dažnai platina savos tautos kultūrą užsienyje, todėl ar galima teigti, kad emigracija – tai Tėvynės išdavimas, jei dauguma Tėvynės užsienyje nepamiršta?
Romualdas Ozolas savo straipsnyje „Išvažiuokit! Ir kuo greičiau!“ teigia, kad emigracija yra Tėvynės išdavimas. Pasak jo, išvykimas iš Tėvynės – tai „protestavimas kojomis“, lengvesnio kelio į asmeninę gerovę pasirinkimas, apeinant sunkumus. R. Ozolas pateikia pavyzdžių iš Vakarų Europos valstybių gyvenimo, kaip ten žmonės kovojo už savo teises (Vokietijoje, Prancūzijoje minimos studentų demonstracijos), lyg Vakarų europiečiai neemigruoja. Ar tikrai?
Kas vyko toje pačioje Europoje prieš 70 ar daugiau metų? Žmonės masiškai kėlėsi į JAV, kūrė savo gyvenimą ten, tačiau būdami išvykę, uždirbdavo ir siųsdavo juos į savo Tėvynę, tokiu būdu stengdamiesi prisidėti prie gerovės didinimo savo valstybėje. Panaši situacija dabar su lietuviais emigrantais – jų uždirbti pinigai siunčiami į Lietuvą, kad pagelbėtų čia likusioms šeimoms, taip pat ir Lietuvai – čia išleisti pinigai skatina valstybės ekonomiką. Užsienyje lietuviai jau antrus metus rašė valstybinį diktantą, o Didžiojoje Britanijoje suorganizavo savo krepšinio lygą. Taigi, manau, kad toks išvykimas iš Tėvynės, kai stengiamasi nepamiršti jos kultūros ir kitaip ją remti, negali būti laikomas Tėvynės išdavimu.
Egzistuoja ir visai kita emigrantų grupė – pabėgę dėl politinių priežasčių ar per prievartą ištremti žmonės, taip pat ir tie, kurie bijojo būti represuojami. Šiais laikais tokių emigrantų Lietuvoje pasitaiko retai, tačiau dažnai kalbama apie praeities žmones ir keliamas klausimas, ar jie buvo Tėvynės išdavikai. Juk nuo pat seniausių laikų žmonės drąsiai gynė savo šalį, ragino kovoti, nepasiduoti, o svarbiausia, gerbti bei mylėti savo Tėvynę. Būtent meilė ir ilgesys pagimdė gražiausius posmus, apdainuojančius gimtosios žemės grožį bei jos didingą praeitį, išsakančius skausmą dėl jos netekties, skelbiančius tikėjimą tautos laisve.
Ypač pareiginga bei veikli meilė Lietuvai vaizduojama Maironio poemoje „Jaunoji Lietuva“, kurioje poetas dažnai prisimena didingą Lietuvos praeitį, jos senovę. Jis siekė, kad lietuvių tauta neatsiliktų, nebūtų nustumta į istorijos pakraštį. Taip pat poetas per įvykius ir žmonių likimus atskleidė patriotines idėjas, tikrąją ištikimybę savo gimtajai šaliai bei žadino tautinę savimonę. Be to, ir Vincas Kudirka, parašęs Lietuvos himną „Tautiška giesmė“ siekė išauklėti tobulą žmogų: dorą, mylintį tėvynę bei savo artimą, todėl šie žmonės vis dėlto išliko ištikimi savo šaliai ir kitus skatino prisidėti prie jų.
Vienintelė grupė emigrantų, kurią drąsiai vadinčiau Tėvynės išdavikais – tai tie, kurie Lietuvoje turėjo gerą gyvenimą, o išvyko ieškoti dar geresnio. Čarlzo Dikenso romane „Didieji lūkesčiai“ kaip tik apie tokį žmogų ir kalbama (tiesa, jis paliko ne Tėvynę, bet gimtuosius namus, idant taptų džentelmenu). Č. Dikenso aprašytas vaikinas išvyko į Londoną, ten dirbo, mokėsi ir visai pamiršo tas vietas, iš kurių yra kilęs, kuriose užaugo. Pats autorius nuolat pabrėžia išvykimą kaip neigiamą dalyką, gadinusį jaunuolio gyvenimą. Pritariu autoriaus nuomonei ir manau, kad taip elgtis neturėtų joks žmogus, nesvarbu, iš kokios valstybės jis būtų.
Akivaizdu, kad emigracija - didžiulė prapultis mūsų tautai, nes taip menksta kultūra, silpnėja ekonomika, trūksta gerų specialistų, todėl išvykimas iš savo tėvynės tikrai neišsprendžia žmogų kamavusių problemų. Turbūt tam pritartų ir Antikos poetas Horacijus, kuris teigė, kad „Galima pabėgti nuo tėvynės, bet ne pabėgti nuo savęs“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
