Visais laikais mūsų vidinio pasaulio darna, poelgių prasmės ir atsakomybės sąryšis siejosi su tikslingos galimybės paieškomis, su beveik nepastebimu prielinksniu „į“. Iš tiesų, nepaneigiama profesorės Viktorijos Daujotytės išmintis: „Į buvo psichologinio meno, o iš esmės ir visos klasikos siekiamybė; dabar jau akivaizdžiai matyti išėjimas (...)“.
Ir tikrai, šiandieninėje visuomenėje mes dažniau išeiname, negu įeiname. Išeiname iš knygos, iš Bažnyčios, iš kūno, iš dvasios, iš šalies – savo tėvynės. Mes emigruojame.
Aš visuomet buvau ta, kuri absoliučiai tikėjo ateities perspektyvomis užsienyje. Galimybė likti Lietuvoje atrodė net nesvarstytina. Niekuomet negailėjau kritikos savo valstybės mesijams, sėdintiems svarbiausiuose šalies postuose. Buvau įsitikinusi, kad šiandien ne tik popierius nerausta – mūsų vadovų sąžinės tūno jų sielų kloduose giliai užslėptos ir pamirštos. Mano požiūris į valstybės valdymo aspektus ir dabar (išliko) kritiškas. Tačiau esminis pokytis visgi įvyko. Pamažu pradėjau suprasti, jog mylėti savo tėvynę vien širdimi nebepakanka – tam reikia ir proto.
Savo vidiniame pasaulyje išgyvenau konfliktą – visos vertybės pasiskirstė į dvi barikadų puses. Viena jų rėmėsi be galo stipriu atsakomybės pojūčiu, kita liko puoselėti nuoširdaus prisirišimo ir meilės tėvynei. Atsakomybė, pasipuošusi auksiniais antpečiais, kilo į kovą ir siekė užkariauti patriotizmo ginamas žemes: ji teigė, jog finansinis nestabilumas, Lietuvoje įgijęs tvirtą padėtį, negalės garantuoti saugumo mano artimiesiems.
Likdama tėvynėje, kurioje, rodos, visos sąlygos sudarytos tik išvykti, išeiti, pamiršti, sąžiningu darbu niekuomet nebūsi tikra dėl saugios ateities sau, savo šeimai, galų gale – ateinančioms kartoms. Šiandieninis valstybės valdymo aparatas – tai tušti karalių midų rūmai. Būtų kiek savanaudiška dėl patriotizmo ir šviesių prisiminimų neigti susiklosčiusias galimybes, kurios, pripažink, juk nebyrės amžinai it iš gausybės rago...
Įsikarščiavęs patriotizmas kibo į atlapus atsakomybei – nejaugi tiek šimtmečių veltui kovota už valstybę, kurios piliečiai ją palieka patys, niekieno nevejami? Nejaugi Mažvydas, Kulvietis ir daugybė kitų to meto šviesuolių, aplinkybių išvyti iš tėvynės, dirbo nepaprastai sunkiomis sąlygomis beprasmiškai?
Nejaugi Sausio 13-oji, Kovo 11-oji ateityje liks tik nereikšmingais skaičiais, datomis, kurios nieko garbingo ir švento nebeprimins? Argi tokios laisvės buvo siekiama? Seniai nusprendžiau, jog šiuo atžvilgiu man trūksta racionalaus mąstymo, tačiau atsispirti panašioms mintims negaliu... Kurį laiką manyje tik žvanga kardai ir aidi patrankos – kova žūtbūtinė. Turiu tik vienerius metus ir naiviai tikiuosi, jog kuri nors barikadų pusė apgaus kitą pasinaudojusi kad ir apgaulinguoju Trojos arkliu... Tačiau suvokimas, jog ne tokios pergalės iš tikrųjų trokšta mano pasąmonė, ateina su visais savo signaliniais baimės rodikliais.
Šiandieną žinau tik tiek, jog nenoriu išeiti, išvykti, atsiriboti nuo savo tėvynės ilgesniam periodui nei, tarkim, mokslai svetur galėtų pareikalauti. Anksčiau ar vėliau aš pasigesčiau lietuviško žodžio, lietuviškų knygų bibliotekų lentynose, lietuviško Kudirkos paminklo svetimo miesto aikštėj... Pasiilgčiau lietuviško auksinio rudens, šaltos žiemos, švelnaus pavasario ir Baltijos jūros ošimo giedrą lietuvišką vasarą.
Tad viliuosi, jog nauda, įsigalėjusi mūsų valstybės politiniame gyvenime, nebus pagrindinė priežastis, verčianti mane išeiti. Aš visuomet norėsiu grįžti, norėsiu įeiti į širdžiai artimą gimtąjį kraštą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
