Nerimo nepaslėpsi, jis viduje, kaip gaisrai saulėje. Šis jausmas - tarsi rūkas, storu sluoksniu užklojęs ne tik mūsų šalį, bet ir visą platųjį pasaulį. Rūkas – tai socialinių problemų gausa. Ir jis dar, toli gražu, nesiruošia išsisklaidyti. Socialinių problemų yra įvairių, kurios viena su kita glaudžiai susiję. Tai savižudybės, rasizmas, niekada nesibaigiančios patyčios, nedarbas, skurdas, benamystė, daug gyvybių nusinešanti narkomanija ir begalinė kitų greito sprendimo reikalaujančių problemų jūra.
Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad dabartiniu metu bene svarbiausia problema tampa vis didėjantis nedarbo lygis, galiausiai privedantis prie skurdo. Yra daugybė žmonių, kurie vos įstengia sudurti galą su galu. Sunku gyventi kas rytą pabundant ir kas vakarą akis užmerkiant kartu su nerimu, kartu su baime, kartu su nežinia, kas laukia rytoj. Nepaisant to, žmonės gyvenantys skurdžiai nepalūžta. Jų kukliame gyvenime reikšmingiausia ne pinigai ar pasakiški turtai. Tokie žmonės turi kur kas didesnes vertybes: tikėjimą, viltį, ryžtą bei draugystę. Draugystė yra jų gyvenimo saulė, kurios net ir pats tirščiausias rūkas nepajėgia užtemdyti.
Deja, kartais taip įvyksta, kad skurdas peržengia visas įmanomas ribas ir pereina į bene žemiausią stadiją – žmonės tampa benamiais. Benamystės problema dabartiniu metu taip pat ypač paaštrėjo. Čia stiprių prieskonių pilte pripylė jau minėtas nedarbas.
Mūsų šalyje į benamius žiūrima labai nepalankiai. Dauguma turtingesnių gyventojų jų vengia kaip ugnies. Kyla natūralus klausimas: Kodėl? Kuo benamiai blogesni už mus? Juk jie lygiai tokie patys žmonės kaip ir mes. Prie įvairių prekybos centrų bei bažnyčių neretai galima išvysti ištiestus delnus, prašančius tų stebuklingų, taip mielai žvangančių mažyčių metalo gabalėlių.
Žmonės šiais laikais abejingi ir apatiški. Šiukštu negalima teigti, kad visi, tačiau didžioji dauguma – taip... L. Jakobis yra pasakęs, kad „Žmogaus charakterį apibūdina ne jo intelektas, o širdis“, tad, mano manymu, reikia vadovautis savo širdimi, juk ji jaučia žymiai geriau negu protas. Ne visi benamiai yra apsimetėliai. Yra ir tokių, kuriuos jau ne pirmą dieną kamuoja alkis bei troškulys ir kuriems iš tiesų reikalinga mūsų pagalba. Nereikia pamiršti, kad „Žmogus mato savo atspindį žmoguje“ (A. Kamiu). Niekada negali žinoti, kaip pasisuks likimas.
Namai – tai sava, artima, širdžiai miela erdvė. Namuose žmogus gali pasijausti savimi, jam nebereikalingos įvairios kaukės, kurias jis pasitelkia už namų ribų. Jaukūs tie namai, į kuriuos visada norisi sugrįžti. Mes esame laimingi kol juos turime...
Žadintuvas mūsų širdyse ilgai tylėjo, tačiau džiugu, kad po truputį, nuosekliai garsėjant tonui, jis pradeda vėl skambėti. Tas garsas skirtas visiems be išimties ir jis skamba Tau, Man, Mums. Vis stiprėjantis skambesys skatina susimąstyti, tapti ryžtingesniais. Šis žadintuvo garsas vienija mus, pamažu sklaidydamas tirštą rūką. Bet ar mes pajėgsime jau spėjusį įsišaknyti nerimą laiku išplėšti iš savo minčių ir iš širdies gelmių?
