Du metus šio įstatymo priėmimas buvo vis atidėliojamas, vilkinamas. O juk tai daugumai Lietuvos žmonių, gyvenančių čia ir užsienyje, vienintelė išsigelbėjimo viltis.

Mes juk puikiai prisimename Lietuvos 2005- 2008 metų taip vadinamo ekonominio pakilimo laikotarpį. Kaip viskas gražu ir spalvota buvo. Visi dirbo, judėjo, klestėjo, virte virė statybos, gamybos, eksporto darbai. Visa tai buvo panašu į didelį judrų skruzdėlyną.

Kaip dideliam skruzdelyne šapaliukas po šapaliuko, kiekvienas žmogeliukas dirbo našiai, keldamas didžiojo skruzdėlyno – valstybės, ekonominius rodiklius. Judėjimas ir pakilimas buvo ryškūs visose Lietuvos srityse. Statyba, logistika, eksportas ir t.t. Ženkliai pakilę ekonominiai rodikliai vertė visus mąstyti perspektyviai.

Šiandienos opūs Lietuvai emigracijos mastai tada tikrai nebuvo dideli, daugumai Lietuvos gyventojų čia buvo gerai, nes realiai mąstant, buvo įmanoma gyventi, dirbti ir užsidirbti. Kilo prekių, paslaugų (ypač statybos) kainos, žinoma, kilo ir daugumos žmonių uždarbis.

Dažnas dar atsimena, kokios siaubingai didėlės buvo statybos paslaugų sektoriaus kainos, ypač lyginant šį skirtumą su dabartinėmis, kone keturgubai sumažėjusiomis kainomis, bet niekas tada statybų bumo nestabdė. Perspektyva ateičiai tada visiems atrodė kitokia - aiški. Visi, atrodo, žinojo ką turi, ką gali ir ką turės. Galėjo sau leisti gerokai daugiau ir nemąstė apie tai, kad visa tai vieną dieną gali baigtis.

O viskas prasidėjo nuo to, kad įvairūs pasaulio ir Lietuvos bankai kaip ištroškę didesnių pinigų ivairiom formom norėjo kuo greičiau užsidirbti.
Reklamavo, agitavo: „skolinkis“, „investuok“, „imk lizingą“! Apeliavo į tai, kad neva palankios sąlygos būstui įsigyti, verslui pradėti, vartojimo paskolom imti ir t.t.

Bet juk niekas tada nepagalvojo, kad vieną dieną iš besaikio išlaidavimo burbulo atsiras finansinis deficitas, kuris šią idilę ir sugriaus.
Sustos gamyba, paskolos, ūkis – viskas, kas buvo susiję tiesiogiai (pvz., skolindamiesi) ar netiesiogiai (pvz., pirkdami paslaugas iš skolininkų) su paskolom vieną dieną grius.

Dauguma galėjo sau leisti tuo burbulo pakilimo laikotarpiu imti paskolas bankuose: statybai, verslui ir kitokiom reikmėm, kuriom jie manė esant reikalinga. Ir tuo metu niekas nesusimąstė, kad tokioje gražioje perspektyvoje – dirbtiniame burbule, ilgai neišbūsime. Kad vieną dieną burbulas sprogs ir pavirs didele finansine krize.

Žinoma, taip ir įvyko. Burbulas sprogo. Šiandien jau atrodo nuvalkiotas terminas - krizė.

Viskas griuvo, daugumai žmonių uždarbis mažiausiai perpus sumažėjo. Kitiem dar prasčiau – liko be darbo. Bankrutavo įmonės, buvo naikinamos darbo vietos. O skolos tai išliko. Daugumai žmonių neliko kur dėtis, veržtis diržus iki uždusimo, kai nelieka pajamų net pragyvenimui, naivu kalbėti. O jeigu neturi darbo vietos, tai ir lėšų nebelieka, nieko neuždirbi, gyveni, bandai kabintis į gyvenimą, vos galą su galu sudurdas, tuomet, maža to, atsiduri antstolio akiratyje su besaikiais delspinigiais. Kur eiti, ko imtis, ką daryti? Ir jokios realios alternatyvos šioje situacijoje niekas pasiūlyti, atrodo, negalėjo.

Todėl dauguma emigruoti ėmė, švelniai tariant, ieškoti laimės kitur, su tikslu surasti vietą pasaulyje, kur tavimi, galų gale, bent bus pasirūpinta, kur galima bus gyventi ir išgyventi. Tokiomis šalimis globėjomis mums tapo: Didžioji Britanija, Airija, Norvegija, Vokietija, JAV, Ispanija ir t.t.

Atrodo, situacija be perspektyvos, be alternatyvos. Bet ar neatrodo daugumai, kad ne tik dėl tos emigracijos, kas yra savaime aišku, stojo Lietuvos ūkis, bet dėl to, kad buvo pamintos prigimtinės konstitucinės žmogaus teisės ir laisvė apribojant jį, nesukuriant jam alternatyvos, o juk tai prieštarauja visai žmogiškumo logikai.

Todėl aš manau, fizinio asmens bankroto įstatymas yra ta būtina alternatyva, ta perspektyva. Juk dauguma pasaulio šalių tokį įstatymą jau priėmė. Juk dauguma protingai mąstančių žmonių suvokė, kad žmones spaudžiant į kampą ir gręžiant finansiškai, nieko nepasieksim, taip ir numarinsim tuos žmones besaikų skolų liūne.

Juk šiai dienai daugumai yra aišku, kad mūsų valstybėje – Lietuvoje - sunku rasti realią perspektyvą: trūksta darbo, nėra realių pajamų, žmonės emigruoja dėl skolų, o dėl to stoja valstybinis, ekonominis, gamybinis ūkiai, o finansiniai įsipareigojimai išlieka ir žmogų vis labiau skandina ir klampina finansiniam liūne be išeities, be alternatyvos.

Todėl kalbėti, kad bankai neteks pinigų ir bus apribotas skolinimas, yra naivu, neprotinga ir neracionalu, juk jau dabar gerokai mažiau kas skolinasi, nes niekas be perspektyvos nenori įsipareigoti. Juk jau dabar dauguma pasimokė, kad tai netinkamas kelias gyventi. Kad skola skolos nepadengsi tai ir taip aišku.

O juk tos skolos tada buvo paimtos ne bedarbių, ne emigrantų armijos.
Reikia nepamiršti, kad tą burbulą patys bankai ir išpūtė, ir susprogdino besaikiu ir neatsakingu skolinimu. Ir štai dabar bankai geba agituoti, neva jiem uždarbis dings, neva jiems finansinis nuostolis bus. Neva skandinamas liūne ar užspaustas į kampą žmogus geba atiduoti skolą...

Todėl klausiu visų Lietuvos žmonių: ar dėl finansių priežasčių skandinti ir spausti į kampą žmogų nėra nusikaltimas prieš žmoniją? Ar tai negriauna pamatines žmogaus teises ir laisves? Ir nesusimąstoma, ką tokiem žmonėm daryti, kur dėtis, kur eiti, kokio šiaudo griebtis. Ar likt skolingiem iki pat gyvenimo galo iki „grabo lentos“?

Tapti dirbtinio burbulo aukomis visam gyvenimui, gyventi visą gyvenimą su skolų akmeniu ant galvos ir nematyti perspektyvos? Ar tai nepanašu į tai, kaip gyventi uzurpatoriškos banko sistemos konclagerio sąlygomis?

Dauguma bankininkų dabar, be abejonės, aršiai kovos prieš žmogiškumą skatinančio įstatymo priėmimą ir neabejotinai bandys paveikti Seimo sprendimą šiuo klausimu.

Todėl iškelkim sau ir savo išrinktam tautos atstovų Seimui klausimą: ar šį kartą galų gale jie ryšis atspindėti tautos valią? Ar nebus eilinį kartą parblokšti finansinio monopolio galios - nupirkti pinigais?

Aš tikiu, kad mes esam vieninga tauta. Tik mes turim teisę tiesos kalaviju ginti tautos teises ir žmogiškumą Lietuvos valstybėje! Tai įrašyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tai yra mumyse. Tauta turi galią.

Todėl pasisakykime už fizinių asmenų bankroto įstatymą! Už Lietuvos valstybės ir jos tautos ateitį!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!