Bet vakar viskas buvo kiek kitaip. Vakar iš visos širdies sirgau už Lietuvos rinktinę, vakar su visu stadionu šaukiau „Lietuva“ ir beprotiškai džiaugiausi, kai mūsų rinktinė įmušė įvartį (tą, ne į savo vartus).
Tačiau pradėkime nuo pradžių. Keliauti stebėti rungtynių nusprendžiau paskutinę akimirką - bilietus su drauge nusipirkome dieną prieš varžybas. Ir štai, išaušo rungtynių diena, o mes nežinome, ar jos apskritai įvyks. Viskas dėl to, kad mūsų stadionas neatitinka reikalavimų ir vejos spalva nepakankamai žalia. O mums reikėjo žinoti iš anksto, juk į rungtynes važiavome iš Vilniaus. Būtų galima svarstyti, kaip pagerinti futbolo sąlygas Lietuvoje, tačiau visus pasvarstymus užgožė mūsų gerbiamo premjero verdiktas: stadionas bus tada, kai į Lietuvą atvažiuos žaisti Madrido „Realas“ arba Londono „Chelsea“.
Manau, toks premjero pasakymas pribloškė ne tik mane. Pasaulio čempionai (!), kurių rinktinės sudėtyje yra ne vienas didžiųjų klubų, tarp jų karališkojo Madrido „Realo“ ir kitų klubų, žaidėjas, premjerui netinka! Jie, suprask, nėra verti geros aikštės ir gerų žaidimo sąlygų. O kaip mūsų futbolininkai? Kaip tie, kurie atiduoda paskutines jėgas už šalį, kuriai, atrodo, futbolas nelabai rūpi?
Tačiau tuoj pat turėčiau šį savo teiginį paneigti. Rūpi. Daug kam. Stadione susirinko tikrai labai daug žmonių. Iš pradžių girdėjosi tik ispanų fanų skanduotės „Espana, Espana“, tačiau kai santūrūs lietuviai pradėjo visi kartu skanduoti „Lietuva, Lietuva“, aš supratau, kad ir Lietuvoje yra futbolo fanų. Todėl jeigu kas nors bandys pasakyti, kad į futbolą ir stadioną nėra investuojama dėl to, kad Lietuvoje nėra žmonių, besidominčių futbolu, galėčiau jį drąsiai apšaukti melagiu!
Tiesa, buvo ir nemalonių dalykų. Štai mūsų tribūnoje sėdėjo keli lietuviai (tiksliau, kelios lietuvės paauglės), kurios klykdavo kaip pjaunamos, kai pamatydavo Villą ar Torresą ir demonstratyviai sirgo už Ispaniją. Taip, Ispanija yra viena iš dviejų mano mylimiausių rinktinių nuo jau labai seniai (rašiau anksčiau), tačiau kai žaidžia mano šalies rinktinė, man nesuprantama, kaip galima sirgti už ispanus? Ir dar tą demonstruoti. Tiesa, kiekvienas turi pasirinkimo laisvę, tačiau tokio pasirinkimo aš, švelniai tariant, nesuprantu.
Norėčiau pabrėžti, kad futbolo fanas nebūtinai yra krepšinio „antifanas“. Dauguma lietuvių, manau, domisi abejomis sporto šakomis. Tačiau graudu klausytis valdžios vyrų pasvarstymų, kad garbingas stadionas Lietuvoje atsiras tada, kai bus rezultatai. O iš kur gali atsirasti rezultatai, kai mūsų futbolininkai Lietuvoje yra „posūnio“ vietoje? Kai jiems tenka raudonuoti prieš varžovus ne dėl savo prasto žaidimo (o jis ir nebuvo prastas!), o dėl to, kad stadionas formuoja pakankamai aiškų Lietuvos įvaizdį užsienio sirgalių akyse. Jūs pagalvokite - futbolas yra populiariausias sportas pasaulyje, į Lietuvą atvažiavo pasaulio ir Europos čempionai, savaime aišku, kad kiekvieną jų žingsnį seka vietinė ir tarptautinė žiniasklaida. Ir ką gi mato sirgaliai? Tokį stadioną? Greičiausiai po tokių vaizdų jiems kyla vienintelis klausimas: „o kaip tada atrodo krepšinio halės Lietuvoje“? Taigi galime kurti įvaizdžio strategijas, kiek tik galime, tačiau jeigu nebus paprasčiausio suvokimo, kas yra svarbu ir kas tą įvaizdį formuoja, bus tik sukišti milijonai į knygelių spausdinimą (geriau tie milijonai būtų investuoti į stadiono statybas!).
Kalbant apie patį žaidimą - lietuviai yra šaunuoliai! Žaidimas parodė, kad jie sugeba ir gali laikyti kamuolį, tačiau, atrodo, nelabai žino, ką su juo daryti. Trūko iniciatyvos. Prie vartų buvo per daug perdavimų, dauguma žaidėjų vengė mušti į vartus. Ir net jei kuris nors mušdavo pro šalį, jam buvo garsiai plojama, nes jis bent jau bandė. Klaidų nedaro tik tie, kurie apskritai nieko nedaro. Gynyba taip pat šlubavo, iš šono atrodė, kad mūsų žaidėjai pasiima kamuolį tik tada, kai jis jiems nukrenta po kojomis, o dėl tolėliau riedančio kamuolio nesivargina.
Ir koks buvo džiaugsmas, kai lietuviai įmušė įvartį. Priminsiu, įvartį į pasaulio ir Europos čempionų vartus! Įvartį geriausiam pasaulio vartininkui! Negalėjome tuo patikėti, ilgą laiką spoksojome į švieslentę, kada gi atsiras tas stebuklingas rezultatas 1:1. Vėliau buvo įmuštas įvartis į savo vartus, tačiau tai yra žmogiška klaida, kuri kartais rinktinėms ar klubams kainuoja čempionų titulą. O kaip jau minėjau, klaidų nedaro tas, kas nedaro nieko.
Apskritai galutinis rezultatas, mano nuomone, yra labai netgi neblogas. Turint omenyje, kokias sąlygas turi mūsų rinktinės vyrai ir kokias sąlygas turi Ispanijos rinktinės vyrai. Kita vertus, ispanai yra labiau susižaidę, kadangi dauguma jų yra klubo kolegos.
Didžiuojuosi mūsų rinktine, kuri nepasidavė, kuri įrodė, kad gali žaisti, gali kontroliuoti žaidimą ir mušti įvarčius. Jie gali, tik jiems trūksta tikėjimo savo jėgomis. Nieko tokio, mes, futbolo fanai, Jumis tikime! Mums futbolas yra įdomus ir reikalingas! Visi tie, kurie tamsią naktį savo automobilių žibintais užpildė autostradą Kaunas-Vilnius (o tokių buvo daug!) ir tie, kurie po rungtynių grįžo į savo namus su mintimi „buvo velniškai geros rungtynės“ - mes visi Jumis tikime ir Jums dėkojame!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojų nuomonė!