Kviesdami kaimo ugniagesius, žmonės tikisi pagalbos. Kviesdami į pagalbą stipresnį, galintį užgesinti gaisrą, gyventojai ir laukia už save stipresnio žmogaus, galinčio eiti į dūmus, atvykusio galingu gaisriniu automobiliu, turinčio visą reikalingą įrangą. Juk gyventojui, kurio namas dega, nereikia pagalbos iliuzijos, jam reikia realios pagalbos.
Lietuvos žiniasklaidoje kilęs sujudimas dėl savivaldybių ugniagesių komandų skaičiaus mažinimo verčia manyti, kad žmonės nori jaustis saugūs. Bet jie turėtų suprasti, kad palaikiai pastatai, turintys iškabą, jog tai gaisrinė, savaime to negarantuoja. Nes gaisrinėje turi būti veikianti technika ir įvairi įranga, verta kone pusę milijono litų, apsauginiai drabužiai, šalmai, kaukės, batai, pirštinės, kvėpavimo aparatai ir bent jau du ugniagesiai, kad galėtų pilti vandenį ant degančio namo. Vieno neužtenka, nes vienu metu reikia įjungti siurblį, esantį gaisriniame automobilyje ir laikyti į ugnį nukreiptą gaisrinę žarną!
Bet pastaraisiais metais daugiau negu trečdalyje savivaldybių ugniagesių komandų budėjo tik po vieną ugniagesį. Todėl labai tikėtina, kad visą budėjimo laiką jie meldėsi, jog nebūtų iškviesti į gaisrą, nes kas jau kas, bet ugniagesiai gerai žino, ką gaisre gali vienas ugniagesys. Deja, tik labai nedaugelis savivaldybių komandų pasigirtų, kad turi kvėpavimo aparatus ir dar mažiau, kad pastarąjį dešimtmetį išleido nors litą technikos ar įrangos atnaujinimui. Tad iš tiesų pagalbos iliuzija gali raminti tik tol, kol kyla gaisras.
Kas geriau, ar 279 veikiančios savivaldybių gaisrinės, ar 302 įsivaizduojamos? Jeigu triženklius skaičius sunku įsivaizduoti, paklauskime savęs: kas geriau, ar 10 šleivų ir apdriskusių kareivių, ar 8 sveiki? Dėl daugelio pasirinkimo būtų galima lažintis... Tai kodėl žiniasklaidoje vis pasirodo straipsnių, palaikančių „pusiau gaisrinių“ idėją, nors „pusiau“ nebūna. Juk arba yra gaisrinė, arba jos nėra. Arba joje dirbantys žmonės gali užgesinti gaisrą, arba ne. Tai gal tada šiuo metu vykstanti savivaldybių ugniagesių komandų reforma ir nėra bloga? Juk ja siekiama, kad šių komandų ugniagesiai galėtų žmonėms suteikti realią pagalbą.
Kilus gaisrui ne laikas šaukti, kad valstybė neduoda pinigų, ar teisintis, kad sugedo senas gaisrinis automobilis, kad ugniagesys neturi šalmo ir pirštinių, kad jis negali eiti į dūmus, nes uždus! Valstybė daugeliui pinigų neduoda, bet ne valstybė, o ugniagesys, atvykęs gesinti gaisro, žvelgia į akis žmogui, kuriose ne tik skausmas dėl netekčių, bet ir dūžtanti viltis dėl pagalbos, kurios jis tikėjosi.
Savivaldybėms valstybė pavedė vykdyti priešgaisrinės saugos funkciją. Tam skyrė ir pinigų. Mažai? Turbūt mažai. Bet kas šiandien gali pasigirti turįs daug? Savivaldybė ir turi galvoti, kaip naudingai juos naudoti. Kai kurios ne tik galvoja – ir veikia. Kai kurios negalvoja, nes, jų manymu, valstybė turi skirti tiek pinigų, kiek reikalaujama.
Pavyzdžiui, Kupiškio savivaldybė turbūt norėtų pastatyti po gaisrinę prie kiekvienos pirties – Aukštaitijoje jų daug, jos greitai dega... Bet juk niekas to nedraudžia – savivaldybės gali nuspręsti ir savo lėšomis išlaikyti dar nors dvidešimt komandų. Jos bus įtraukiamos į bendrus priešgaisrinių pajėgų reagavimo planus. Aišku, su sąlyga, kad tai bus tikros gaisrinės, o ne vien jų iškabos, už kurių – savivaldybės vadovų peršama saugumo iliuzija ir priešrinkiminiai pažadai.
Linkiu, kad ir savivaldybių ugniagesių komandose dirbantiems ugniagesiams žmonės ištartų: „Jūsų šaukėmės ir buvome išgelbėti, jumis pasitikėjome ir nenusivylėme“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
