Kur toks mąstymas veda mane? Į negebėjimą pasidžiaugti, kad kažką padariau. Nes iki to, kad „iš tikro“ būčiau padaręs, manau, kad kažko trūksta. Stengiuosi ir darau taip, tarsi galėčiau pasiekti tą ribą, kai sakysiu - štai, padariau viską.
Galvodamas, kad toks galutinis „finišas“ egzistuoja, siekiu jo, nesuprasdamas, kad siekiu tik kažkieno kito užbrėžtos ar sutartos Vieribos. Nesuvokdamas, kad kuo ilgiau praleidžiu prie užduoties ar darbo, tuo daugiau detalių, kurias reiktų „išbaigti“ aš pastebėsiu. Juk dirbdamas tobulėju pastabume, tai natūralu.
Nesuvokiu, kad neįmanoma visiškai susimauti ir visiškai laimėti. Todėl nerizikuoju. Nes manau, kad darydamas ką nors naujo, nežinomo ir nepažįstamo kaip nors rizikuoju. Konkrečiai - visiškai susimauti.
Pamirštu, kad tai tik kažkieno kito sugalvota ir sutarta riba, kurios žemiau atsidūręs turėčiau save laikyti visiškai susimovusiu. Todėl nerizikuoju. Patirti atstūmimą juk labai nemalonu. Ypač jei mąstai, kad jis būtinai išvirs į visuotinį. Pamirštu, kad tai kažkieno kito sugalvota ir sutarta riba, kurią pasiekęs ar aukščiau kurios atsidūręs, turėčiau laikyti save sėkmingu.
Todėl bandau ją pasiekti čia ir dabar neįvertindamas visų aplinkybių, laiko ir įdirbio ir vargo, kurį tas kitas žmogus įdėjo, kad būtų tame lygyje, kuriame dabar yra. Ką galėčiau pakeisti? Pajutęs nenorą pradėti veikti ar sekinantį norą padaryti geriau, patikrinti, ko vaikausi?
Galbūt bijau „visiškai susimauti“ ir būti atstumtas arba siekiu padaryti „vienareikšmiškai gerai“, kad niekas negalėtų prikibti ir dėl to atstumti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!