Principas - „jei priešinasi, spausk dar labiau“ - kol kas yra pagrindinis ugdymo įrankis. Mokytojai tikisi, kad jeigu mums buvo suduota per dešinįjį žandą, mes jiems atsuksime dar ir kairįjį - leisimės būti negerbiami ir trypiami. Žinoma, ko čia stebėtis - visos šalies valdymas tuo pagrįstas, tik skirtumas tarp mokinių ir suaugusiųjų yra tas, kad suaugusieji gali surasti priemonių tai pakeisti - gali prieštarauti - už ką nebus visų baudžiami, spaudžiami ir vadinami akiplėšomis.
Gan ilga ir nemažai aprėpianti manoji įžanga, bet ji neapima nė trečdalio to mūsų 12 metų jaučiamo nepasitenkinimo ir kenčiamo spaudimo.
Mokykloje tikrai galėtų būti smagu, jei pakliūni į draugišką klasę, kurią moko kompetentingi žmonės, galintys būti mokytojais mokykloje. Nevadinsiu jų tiesiog „mokytojais“, nes Lietuvoje mes turime labai didelį skirtumą tarp žmonių, galinčių mokyti vaikus ir tų, kurie tiesiog turi pedagogo kvalifikaciją.
Norėčiau tai šiek tiek paaiškinti: žmonės, galintys mokyti vaikus, turėtų būti supratingi - neretam mokytojui trūksta bent tokio supratimo, kad visi keli šimtai jo mokomų vaikų negali būti jo dėstomos disciplinos žinovai. Įsivaizduokite, kad mokinys per dieną turi sugebėti susikoncentruoti ties 6 visiškais skirtingais dalykais, kad pasiektų juose geriausių rezultatų. Kiekvieną dieną išėjęs iš mokyklos apie 14 val., jeigu nelanko papildomų būrelių, turi apytiksliai 8 valandas tam, kad grįžtų namo, papietautų ir pavakarieniautų, atliktų kitus kasdieninius darbus ir pasiruoštų 6 skirtingoms pamokoms bent tiek, kad tai tenkintų mokytojus, vadinasi kiekvienam jų reikėtų skirti apie valandą laiko be pertraukų. O kas lieka poilsiui, laisvalaikiui?
Neretai iš bendraklasių girdžiu, kad jie atsisako išeiti į lauką, nes reikia paruošti daug namų darbų ar pasiruošti rytojaus kontroliniam darbui. Ateiname į mokyklą neišsimiegoję, nepailsėję nuo mokymosi, kurio galo nematome ir dar būname tarp lygiai taip pat besijaučiančių keleto šimtų mokinių.
Dar vienas, man absurdiškiausiai atrodantis dalykas mokykloje - jei nusižengė jūsų bendraklasis, atsakysite už jo veiksmus visi. Kaip pikta yra dėl to, kad turi atsakyti už kažkokio atsitiktinio vaiko išsišokimus vien dėl to, kad jis mokosi su tavimi vienoje klasėje. Juk tu jo neišauklėsi, o ir bendruomenės, kurioje mokaisi pasirinkti negali. Nebus visi idealūs. O šitaip yra bandoma įžiebti tam tikrą mokinių konfliktą ir padalinti klasę į atskiras dalis - smerkiančiuosius nusikaltusį ir tuos, kurie nusikalsta. Tikrai labai pravartu. Nesakau, ne kiekvienam moksleiviui reikia tai patirti kas dieną, bet bent keletą kartų per metus taip nutinka.
Neslėpsiu, kad mokausi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, tad didžiausi nusiskundimai jai. Be to, šios mokyklos įkvėpta ir rašau šį tekstą. Visų pirma, mokykloje tarp tų tikrai nuostabių mokytojų yra keletas tokių šios įstaigos darbuotojų, kurių toli gražu nepavadinčiau „galinčiais mokyti vaikus“. Taip, žinau, kad mokytojo atlyginimas yra tikrai varganas; žinau, kad jam suvaldyti 30 - ties neišauklėtų vaikų minią yra labai sunku, tačiau mokytojas turi mokėti bent jau rišliai suregzti sakinį, išmanyti savo dėstomą dalyką ir nebandyti prajuokinti mokinių pamokos metu kiekvienu ištartu sakiniu. Šie nuopelnai skiriami geografijos mokytojai. Nežinau, kokios problemos tai lemia, bet nuoširdžiai pasakysiu - tokio gyvenime nesusipratusio žmogaus man dar tikrai neteko sutikti.
Visų antra, labai erzina mokykloje akis badanti korupcija. Kartais tiesiog paklausi savęs: „kuo ši mokykla nusipelnė vadintis gimnazija?“ Su kiekvienais mokslo metais matau vis daugiau mokinių joje, kurie nesupranta, kam išvis yra skirtas mokslas, neskiria fotosintezės nuo socializmo ir mokyklą aplanko tik ypatingomis progomis. Ir visus tuos metus, kiek aš tuos mokinius matau, tiek jie toliau sėkmingai kopia į aukštesnės klases. O kur dingo taip viešai visiems propaguojama taisyklė: „3 pasiaiškinimai - svarstymas, 3 svarstymai - esi šalinamas iš mokyklos“? Pasakysiu jums - pasakos visa tai. Kai šiais mokslo metais vėl teko išgirsti šią „taisyklę“, ne vienas mūsų garsiai nusijuokė ir negailėjo replikų, skambančių panašiai kaip „jau kelintus metus matome, kaip jūs šalinate nepažangius mokinius, kurgi ne...“.
Dar vienas dalykas, kuriuo tikrai ne vienintelė skundžiuosi mokykloje, yra šios įstaigos valgykla. Dauguma mūsų išeidavome valgyti kitur ir tikrai ne veltui, kol galiausiai mums teko sužinoti, kad visiškai nebebūsime išleidžiami iš mokyklos iki kol nesibaigs 6 pamokos, nebent turėsime tvarkaraščiuose „langų“. O kadangi mokykla kiemo neturi, būsime uždaryti lyg kokioje dėžutėje. Kai į klasę atėjusiai ir tai išrėžusiai mokytojai vienas mokinys bandė paprieštarauti, svariausias jos pateiktas argumentas prieš jo žodžius skambėjo maždaug taip : „Tu naujokas mokykloje šiais metais? Tai va, sistemos čia nežinai, taip kad nedraskyk akių, kol dar neprisidirbai“.
Apibendrinus viską, nesistebiu, kodėl mokykloje bręsta tokie sistema besipiktinantys žmonės - niurgzlūs ir nepakantūs niekam; nesistebiu, kad vis daugiau ir daugiau moksleivių traukia į įvairiausius užkampius šalia mokyklos parūkyti, o kai kurie net nepasiekia mokyklos. Nes eidamas
į ją visuomet prisimeni tai, kad ten įėjęs neturėsi teisės 6 valandas įkvėpti gryno oro ar tiesiog susirasti ramią vietą, kur galėtum pailsėti nuo kurtinančio jaunesnių klasių vaikų sukeliamo
triukšmo.
Nėra ko stebėtis, kad mokytojai po kiek laiko tampa keisti ar tiesiog nebenori dirbti tokioje mokykloje. Tikrai gan graudų vaizdą matai kasdien praeidamas pro antrąjį mokyklos išėjimą, kur duris saugo mažutė, beje, tikrai geraširdė moterytė, o ją būna užgulusi minia vaikų, stumiančių duris - štai taip jie siekia laisvės.
Dar daug galėčiau pasakyti, tačiau pagrindines idėjas išdėsčiau. Tikiuosi, kad šitas mano rašinys atkreips kieno nors dėmesį. Galų gale, rašiau tikrai nuoširdžiai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!