Grįžkime į pačią pradžią ir prisiminkime, kas iškėlė šią istoriją į dienos šviesą. Buvo laikas, kai A.Ūsas mielai rodydavosi žiniasklaidai ir niekas nė menkiausių įtarimų dėl jo neturėjo. Bet viską pakeisti padėjo Kristupas Krivickas. Ši publicistikos mūza – ne tik sensacingas žurnalistas, mėgstantis medžioti vaiduoklius, tačiau ir labai drąsus žmogus – tiesiai šviesiai į kamerą pareiškęs, jog kuriant sensacingą istoriją, faktai nėra esminis istorijos aspektas. Mat sensacija tampa svarbiausiu aspektu a priori, o jau kiek ten yra tiesos ir ar iš vis jos yra – ne taip svarbu.
Apie dramblį svetainėje
Kauno pedofilijos byla irgi prasidėjo nei šiaip, nei taip, tačiau čia būta įdomių sutapimų, kuriuos neabejoju, kad geriausiai supras kauniečiai, gyvenantys ilgus metus Kaune. Pažyma, kurios pagrindu apskritai buvo pradėtas šis tyrimas – buvo išduota be jokio teisinio pagrindo (nebuvo atliktas joks tyrimas - net nebuvo apsilankyta nusikaltimo vietoje). Bet net ir čia nėra svarbiausias akcentas, nes būtų galima svarstyti – gal meluojama, gal ji buvo išduota su pagrindu, galbūt taip „pedofilų klanas“ bando sumėtyti savo pėdsakus?
Keista yra tai, kad tokią pažymą Drąsiui Kedžiui suteikė būtent Panemunės policijos komisariatas. Štai čia prasideda įdomumai – Kedžių šeimos sąsaja su kriminaliniu pasauliu šmėkščiojo spaudoje jau ne kartą. Minėta buvo ir Kedžio pusseserės sąsaja su Daškinių gauja. O štai pati Panemunė ir Šančiai garsėja kaip visiems puikiai žinomos vienos Kauno nusikalstamos grupuotės namai–įtakos zona. Ir policija ten garsėja neįtikėtina diplomatija nusikaltėlių atžvilgiu. Bet tikriausiai visa tai – kaimo lygio paskalos Kaune. Ir vis dėlto, ši pažyma būtent ir padėjo pagrindą visam šitam tyrimui.
Vėliau sekė vėlgi įdomus Neringos Venckienės ėjimas. Mergaitė byloje būtų buvus itin svarbi ne tik kaip nukentėjusioji, tačiau ir kaip svarbi liudininkė, tačiau N. Venckienei apsiėmus ją globoti, atsirado akivaizdus interesų konfliktas – būdama teisėja ji puikiai žinojo, jog mergaitės žodžiai teisme ne tik, kad negalės būti traktuojami kaip objektyvūs, tačiau klausimas ar iš vis nepraras svarbos. Ir vietoj to, kad būtų kovojus už saugią, neutralią aplinką mergytei – ji pasirinko ją globoti. Rezultatas paprastas – kas ir kaip dabar galės įrodyti, jog mergaitė sako tiesą?
Bet kaip tai prasidėjo, taip ir tęsiasi – galai nesueina jau ir šiandien, nors paties D. Kedžio tarp mūsų ir nebėra. Kas labiausiai stebina – tai N. Venckienės ir Aido Venckaus iniciatyva vilkinti pedofilijos bylą. Štai tą patį praėjusį trečiadienį Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėjantis N.Venckienės skundus, susilaukė visuomenės piketo, kurių tarpe buvo pareikštas įdomus teiginys, kad neva vežimas yra pastatytas prieš arklį, nes pirma reikia išnagrinėti pedofilijos bylą, o tik po to – nagrinėti klausimus dėl mergaitės globos. Tačiau tada derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad pedofilijos byloje nukentėjusiąją mergaitę atstovaujanti N. Venckienė ir jos vyras, atstovaujantis ją kaip advokatas, paprašė bylos nagrinėjimą atidėti, nes neva jis neturi laiko jai pasiruošti. Juokingiausia ir tai, kad advokato dalyvavimas šioje byloje net nėra reikalingas, mat N.Venckienė pati gali atstovauti mažylę kaip jos globėja. Tai kur čia šuo pakastas? Ta pati pusė inicijuoja bylos atidėjimą ir tada garsiai rėkia, kad byla dar nėra nagrinėjama? Priedo parašo skundą, kuris dar daugiau laiko atima?
Ir trečias keistas epizodas, tai N. Venckienės kreipimasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT). Tiksliau keistas ne jos kreipimasis, tačiau nurodytos priežastys, mat ji iš esmės kreipėsi į teismą su pareiškimu, kad diskredituojamos jos sąlygos bylinėtis teisme. Tačiau jei N. Venckienė nemeluoja ir Lietuvos teisėsaugą tikrai yra užvaldęs pedofilų klanas, tai kam iš viso vargintis ir terliotis, jei baigtis aiški? Ar negeriau tada kuo skubiau užbaigti tą bylą, nes jos pabaiga ir taip jau aiški – iš anksto nulemta. Ir tada kreiptis į EŽTT dėl pačios pedofilijos, kad ir pagal trečią EŽTT straipsnį: „Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.“ Dabar EŽTT šiaip ar taip lauks teismo nuosprendžio,tačiau N. Venckienė dar gaus pylos iš EŽTT už piktybišką teismo nutarimo nevykdymą. Kas bus tada? Ar pasipils skundai, kad ir EŽTT valdo pedofilai?
Tuo tarpu realybė yra tokia, kad ši byla jau nusinešė gyvybes. Ir tai nėra kažkoks bildukas, kuris slepiasi spintoje – tai dramblys, kuris sėdi jūsų kambaryje ant sofos. Ir to nematyti neįmanoma. Pradeda pirštis išvada, kad pati N. Venckienė nenori pedofilijos bylos nagrinėjimo ir tada visi veiksmai pradeda atrodyti itin logiški, tarsi suplanuoti - vilkinti laiką ir tuo pačiu skatinti visuomenės pasipiktinimą. Sumaištį dar labiau kelia tai, jog kalbame ne apie šiaip asmenį, o apie kompetetingą asmenį-teisėją, kuri daro stebėtinai daug klaidų.
Tai kur vis dėl to slypi tiesa?
Atsakymas paprastas – niekas nežino. Visi elgiasi taip, lyg žinotų – vieni kategoriškai pasisako už Laimutę Stankūnaitę, kiti už N. Venckienę, bet realybė yra tokia, kad nėra nieko, kuo būtų galima kliautis kaip objektyviu įrodymu susidarant nuomonę ir nagrinėjant bylą teisme. Viskas, kas liko – tai emocijos. Ar vaikas turėtų būti su biologine motina, ar su teta ir globėja. Ir krūvos įvairių spėlionių – tai neva motinos elgesys netinkamas, nes per šiurkščiai mergaitę paėmė, tai neva N. Venckienė trukdo motinai pasimatyti su savo dukra. Žodžiu, nieko dėl ko būtų galima būti užtikrintam, nes kiekvienas mato tai, ką nori matyti.
Bet galima suprasti žmonių pasipiktinimą – jei ta istorija tikra, tai siaubinga vien apie tai pagalvoti. Siaubinga, kad apskritai gali būti tokių baisių žmonių. Tuo tarpu nei vienas žmogus šiandien negali turėti tvirtos nuomonės dėl šitos konkrečios bylos, išskyrus tai, kad mes matome akivaizdžiai prastą prokurorų darbą, labai nekoordinuotus antstolės veiksmus. Ir šitai yra faktai. Antstolė turėtų prisiimti bent dalį atsakomybės už tai, kas įvyko kovo 23-iąją. Ir prokurorai turėtų atsakyti dėl ko pusė žuvusiųjų netikėtai „nusižudė“, „gavo širdies smūgį“ ar užspringo lapais ežere.
Atsakymai į šiuos klausimus privalo būti surasti, tačiau šiandien visa tai, dėka įsiutusios minios, kraunama ant teisėjų pečių, kurie gauna itin prastos kokybės bylas, kuriose nepakanka elementarios informacijos, nėra jokių pagrįstų kaltinimų. O tai, kad nei viena pusė, nepaisant skambių frazių ir teatro, nenori ieškoti tiesos, kažkodėl daro trečią scenarijų vis realesnį. Kad jie visi yra susiję. Ir ši byla, galimai neturi nieko bendro su pedofilija, tačiau tai buvo interesų kova, mergaite buvo pasinaudota kaip šantažo įrankiu. Ir, ko gero, netgi labiau tikėtina šios istorijos kulminacija būtų kaltinimai tiek L.Stankūnaitei, tiek N.Venckienei, tiek jau mirusiam D.Kedžiui. Bet ir vėlgi – atsiranda tas „jeigu“.
Apie tautos gelbėtojus
Akivaizdus ir dar vienas faktas – per visą šitą sukeltą chaosą, žmonių emocijas, atsirado krūva interesantų, kurie nori pasinaudoti tais žmonėmis. Masė žmonių – visuomenininkų, politinių veikėjų, kurie gali pasipelnyti iš šito ažiotažo, o tautos angažavimas – geriausia priemonė iškilti tautos didvyriu „kovotoju už vertybes“, „patriotu“, „dorovingu piliečiu“ etc. Ir sąrašėlis žmonių, bandančių iš to pasipelnyti, yra ganėtinai nemenkas, o jų retorika iškelia dar vieną milžinišką mūsų valstybės problemą – stiprios kritinės masės nebuvimą.
Mes neturime moralinių autoritetų. Mes turime daugybę apsišaukėlių, kurie labai lengvai išduoda savo vertybes dėl demagoginės pompastikos, įsijausdami į tautos gelbėtojų vaidmenį, rengdami mitingus, kur tauta iškelia juos ant pjedestalo, tačiau patys deklaratyviai atsisako padėti tautai, argumentuodami tuo, kad padėti negali, kol nėra Seime. Atsisako netgi mokyti tautą ir supažindinti su galimybėmis, pasiūlyti žmonėms iniciatyvų, kad jie patys galėtų padėti mūsų valstybei. Ir šitai, atleiskite už tai, kad nustumsiu mergaitės tragediją į antrą planą (nes jau išdėsčiau savo nuomonę, jog šiu klausimu dar niekas neaišku) yra milžiniška valstybinio mąsto problema. Jeigu visa tai skamba kaip demagogija – atsakykite man, mieli skaitytojai, kuris iš visuomenininkų, šiandien viešai save apsiskelbusiu kaip kovotoju už Lietuvos interesus – bent kartą tautai pasiūlė užuot stoviniavus pusvalanduką prie Seimo, paimti ir paduoti valstybę į teismą? Ginti viešąjį interesą ten, kur yra problemų? Susiburti kartu ne tam, kad sektumėt iš paskos, o tam, kad imtumėt viską į savo rankas?
Šiuo aspektu mūsų visuomenė nesinaudoja jokiais teisiniais įrankiais. Ir negana to, kad jie nėra skatinami ir niekas to nė nebandė – šie moraliniai apologetai dargi kaip tik atiminėja iš žmonių šitą galimybę, įteiginėdami, jog nėra prasmės, pasiekti visvien nieko nepavyks! Ir tai – yra didžiausia mūsų tautos tragedija, kuri išryškėjo per šią istoriją. Išimtis čia - vienintelis Naglis Puteikis, situacijoje dėl „Snoro“ indėlių tiesiai šviesiai pasiūlęs indėlininkams paduoti valstybę į teismą.
Kam to reikia?
Ir kai stebi visą šią istoriją iš šono, darosi koktu žiūrėti, kaip „Lietuvos ryto“ svetainėje pasirodo interviu su Sauliumi Stoma, kuris pasakoja, kaip nuvažiavo pas Kedžius išgerti arbatėlės ir „suderino“ su apsauginiais, kad jie būtų švelnesni. Bloge įrašai apie tai, kokia žiauri yra valstybė, kad vykdo teismo sprendimus (taip, lazda buvo perlenkta), tačiau vertinimai tiek pasaldinti, jog sunku skaityti. Seimo narys, kuris neaišku ką veikė visą Seimo kadenciją – jo buvo negirdėt, išskyrus apsilankymus mitinguose (norėjo matyt būt matomas – bet dirbantis seimo narys dažnai matomas tik žiniasklaidoje, nes jis turi daug darbo Seime). Ir vargu ar jis ką naudingo nuveikė, (jei taip, tai būkit malonūs pasidalinkit) išskyrus tai, kad parašė užklausą prokuratūrai dėl „Snoro“ situacijos. Ir tai jau po to, kai žiniasklaida surengė reportažą apie pastarąjį, kuris S. Stomos reitingams tikrai nepadėjo.
Tas pats ir su Algiu Matulevičiumi, kuris save pateikia kaip tikrą aktyvistą, tačiau negali nieko padaryti, kol nebus išrinktas į Seimą. Ir visą laiką šioje istorijoje tylėjęs, dabar, kai žmonės sujudo, pradėjo aktyviai reikšti paramą nukentėjusiai mergaitei. O kur buvo visą tą laiką? Negi nebuvo jokių kitų iniciatyvų? Prisimindamas su nostalgija laikus, kai buvo NGSK komiteto pirmininkas, ir pripažinsiu, padarė gerą darbą, vis dar joja ant tos pačios VSD kortos į Seimą. Bet tai jau gerokai paseno. Galbūt atėjo laikas įrodyti savo pašaukimą kitais būdais?
Dar įdomesnė yra Dariaus Kuolio pozicija, kuris iš pradžių atrodė daug žadantis. Vėliau, per visą FNTT skandalą susikrovęs neblogą viešųjų ryšių kapitalą, staiga pradėjo tempti viską ant to paties kurpaliaus – viskas valstybėje tapo korumpuota. Bet jei viskas taip blogai – tai kaži ar Antikorupcijos komisija būtų galėjusi dirbti, ministras Raimundas Palaitis būtų atstatydintas, o dabar sprendžiama FNTT vadovų problema. Ir per visą šitą kritikos buldozerį, nė pats nepastebėjo, kaip netyčia išreiškė paramą Medininkų bylos baigčiai, kurioje verdiktas buvo priimtas labai abejotinomis aplinkybėmis – be jokių tiesioginių įrodymų ir netgi be jokio liudininko! Tai ar šitai nebuvo puikus precedentas išreikšti nepasitikėjimą teismais? Priešingai, tam kažkodėl netgi buvo pritarta. O energetiniai projektai pavadinti "smėlio dėžės žaidimais". Atleiskite, bet kokie skeptikai bebūtumėt, ar nebuvo gerokai pasaldinta?
Valentinas Mazuronis – žmogus, Seime buvęs tik tam, kad galėtų sukurpti interpeliaciją. Ir dabar kurpiama interpeliacija Remigijui Šimašiui yra šito šurmulio rezultatas. O dabar gerai pagalvokite, praėjo beveik keturi metai – ar be audrų kėlimo stiklinėje, kas nors buvo padaryta mūsų opozicijos lyderio? Ar tik mėtomasi kaltinimais, beriama kritika, be jokių alternatyvų? Leiskite priminsiu jums ir tai, kad šios partijos atstovai atsiribojo nuo Antikorupcijos komisijos, o visą šitą teisinę suirutę bandoma pritempti prie to, kad ir Rolandas Paksas buvo nušalintas neva be tikro kompromato.
Romualdas Ozolas – žmogus, netikėtai pradėjęs skleisti pronacionalistinę, antiglobalistinę propagandą. Prisiminkime dar A.Simanonytės straipsnius, išnaudojusius visuomenėje išaugusį susidomėjimą pedofilijos byla, lėmė tai, kad buvo ištraukti keturiasdešimt metų senumo vaizdo įrašai apie žmogų, kuris pats savo noru apsiskelbė pedofilu, tačiau jokių įrodymų, kad jis toks yra rasti nepavyko, net nukentėjusiųjų neatsirado. Išvada iš to padaryta dar labiau stebinanti – ES valdo pedofilai ir Tarybų Sąjunga netgi prilyginta Europos Sąjungai. Įsijungęs į visą šitą „kovą“ kartu su banga. Staiga ir netikėtai – prieš tai eilę metų tylėjęs, nors politikoje yra nuo Sąjūdžio laikų.
Seimo pirmininkės Irenos Degutienės komentaras vėlgi buvo ne vietoj ir ne laiku. Bet jau atsirado žmonių, kurie tai argumentuotai sukritikavo – todėl nesikartosiu. Stebinanti buvo tik pati retorika: mama galėtų atiduoti mergaitę tetai, kad baigtųsi nesutarimai. Pozicija, kuri lyg ir aiški, bet visai neaiški – atiduotų tam, kad baigtųsi visuomenės šurmulys, ar dėl to, kad tai teisinga? Taip ir nesupratau.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė šią situaciją irgi atsisako komentuoti iš esmės, todėl gana komiškai atrodo žmonių aiškinimai Garliavoje per kovo 23-osios mėginimą paimti mergaitę, kad reikia „skambinti prezidentei“. Ir kas nutinka, kai prisiskambini prezidentei?
Atkreipkit dėmesį į Seimo narių, neva palaikančių mergaitę kontingentą. Nejau nematot panašumų? Regis vienintelis žmogus, kuris tikrai suinteresuotas išreikšti kompetentingą (kiek įmanomą tokioje situacijoje) nuomonę – tai mūsų premjeras Andrius Kubilius, kuriam prisipažinsiu, didelės simpatijos nejaučiu. Tai buvo vienintelis žmogus, kuris reiškė ne savo subjektyvią nuomonę, tačiau įžvelgė kompromisą, kad mergaitę galima būtų perkelti į neutralią aplinką, kol paaiškės tolimesnė bylos eiga. Atitinkamai tai ir vienintelis žmogus, iš visų šitų pasisakiusių, kuris atkreipė dėmesį į psichologų nuomonę. Ir už tai, ačiū A.Kubiliui.
Kur turėtų pasukti tauta.
Šitas visas sąmyšis keistai įvyko vyriausybei itin svarbiu momentu – rodos derybos dėl energetinių projektų eina į pabaigą. O kitoje pusėje visi vienijasi ir kelia milžinišką šurmulį. Klausimas ar tik dėl to, kad artėja Seimo rinkimai, ar ir dėl to, kad yra kažkokie alternatyvūs motyvai?
Bet kokiu atveju, akivaizdu yra tai, kad interesantų šitoje istorijoje (ir, labai tikėtina, kad visi dar nėra žinomi) yra labai daug. Šis susiskaldymas į skirtingas stovyklas gali tapti šito viso sujudimo pragaištimi. Ar mums tikrai reikia vedlių, kurie kaip tas paprastas eilinis žmogus bėga ir rėkia, jog viskas yra blogai – visur korupcija, teisėtvarka supuvus, vien partiniai interesai? Ar visuomenės veikėjai turėtų būti veiklūs, veržlūs ir ne mitingais tam, kad pagerbti savo vardą, o veiksmais? Iniciatyvom? Konkrečiais pasiūlymais? Aiškinimais, kur slypi tikroji problema. Štai, kad ir šiandien – bet kuris iš įvardytų asmenų galėtų pradėti šviesti visuomenę. Aiškinti, jog didžioji problema čia slypi prokuratūroje. Bet apie tai net nekalbama? Kodėl? Nes visuomenė nenori to girdėti. Bet visuomenė – nei aš, nei jūs, mes nežinome tiesos. Mes nežinome, kaip viskas iš tiesų yra. O žaidžiama su mūsų jausmais ir mūsų emocijom. Ir taip priešu tampa tas, kuris turėtų būti draugas. Ar pagalvojote, kiek daug dalykų (teigiamų) galėjo „išplaukti“ iš viso šio chaoso?
Mes sužinojom, kad reikalinga sistema, kuri priverstų visuomenę gerai informuoti rezonansinėse bylose, kad ateityje kiltų kuo mažiau tokio pobūdžio sąmyšio.
Mes sužinojom, kad yra tragiška informacinė sklaida.
Mes sužinojom, jog teisinės sistemos silpniausia grandis greičiausiai slypi prokuratūroje
O bylos vyksta ir vyks. Neabejotina, jog bus apeliuojama į žmonių jausmus nuolatos, tačiau anksčiau ar vėliau, tikėkimės, tiesa paaiškės. Bet jei tos tiesos kaina yra tai, jog populistai susikraus sau politinį bagažą, o tautiečiai vienas kitą pasmerks, išvadindami pedofilais, kedofilais ir visokiais kitokiais veikėjais – kur atsidursime mes? Net ir pačiu idealiausiu atveju?
Todėl galbūt šįkart pamėginkim galva naudotis nuo pradžių, kol dar ne per vėlu. Ir neskelbkime savo „verdikto“ tik dėl to, kad vaizdo įraše kažkieno veido išraiška buvo nemaloni ar pasigedot ašarų arba juolab dėl to, kad patikėjote kokiu nors ant pakylos užlipusiu dėdule. Nes čia daugiau kabliukų, nei teatro rūbinėj. Už tai vieningumą derėtų išlaikyti ne tik šiais klausimais. Nes tai ir yra tikroji demokratija – gebėjimas taip garsiai ir taip smarkiai kovoti už idealą, kovoti su problema, kad visi Tave išgirstų. Tikiuosi, kad šitas jausmas neapakins žmonių savimeilės. Nes ir milijardas žmonių gali būti neteisūs, kai yra akivaizdi informacijos stoka. Bet ne dėl to lietuviui lietuvį priešu paverst. Greičiau būtent tai, kad yra kardinaliai išsiskiriančių nuomonių, yra tikrų tikriausias indikatorius, kad žmonės paskubėjo padaryti išvadas. Galiu tik retoriškai paklausti – ar tai nebuvo suplanuota? Ir ar nebuvo naudinga, kad masė žmonių taip greitai, tokiomis aplinkybėmis susidarytų būtent tokias išvadas.
Palieku jus su itin mylimo rašytojo mintimi apie tiesą: “Gryna ir paprasta tiesa yra retai kada gryna ir niekad paprasta.” (O.Vaildas)
P.s. Ačiū tiems, kas ištvėrėte iki pabaigos. Žinau, kad ši tema daugeliui jau įgrisusi, tačiau tuo pačiu daugeliui ir itin aktuali – tai akivaizdžiai matyti iš neadekvačių komentarų kupino interneto. Nesitikiu jūsų simpatijų vien dėl to, kad išreiškiau neigiamą nuomonę apie didelį diapazoną žmonių, kurie turi nemenką palaikymą mūsų tarpe. Ir vis dėlto, šis ažiotažas turi kažkada liautis. Buvau įsitikinęs, kad susilaikysiu nuo komentaro, bet matydamas, kokį žiaurumą daugelyje tai iššaukia, prisipažinsiu, - pasibaisėjau. Jeigu daugiau laiko skirtume aiškindamiesi tai, kas vyksta, nei aiškindami vienas kitiem, jog viską patys žinom – būtume ir arčiau tiesos, ir arčiau vienas kito.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!