O mes tikėjomės... Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę greitai pamatėme, kad ji visai nėra tokia, apie kokią svajojome – valdininkai ir politikai rūpinasi tik savo asmeniniais ar savo klanų reikalais, ima kyšius, vagia, organizuoja visokias finansines aferas. Vienu žodžiu, siekia praturtėti bet kokia kaina ir apgaudinėja bei išnaudoja kitus, ne tokius apsukrius Lietuvos piliečius. Nieko nepadarysi – valdė senoji nomenklatūra, jau įpratusi vogti, meluoti, veidmainiauti.
„Va, užaugs jaunoji karta, nesugadinta sovietmečio, paims valdžią į savo rankas, įves tvarką“ – padūsaudavome tada. „Va jie, tie jaunuoliai, nevogs, nemeluos, negers degtinės ir tikrai nuoširdžiai, pasiaukojamai dirbs tautos ir valstybės labui...“
Jaunoji karta jau išaugo – visiškai nepriklausomų jaunų žmonių, kurie nebuvo nei pionieriai, nei komjaunuoliai, nežino, kas yra kolūkis, nematė tėvų, tempiančių pavogtus daiktus iš valdiškų gamyklų ir t.t. Na ir kas? Ta nepriklausoma Lietuva ne itin pasikeitė – korupcija, demagogija, skurdas, kiekvienas už save ir beveik niekas už tą Lietuvos valstybę... Ir tebevaldo ją senoji nomenklatūra.
O jaunimas pulkais traukia į svečias šalis laimės, sotaus ir oraus gyvenimo ieškoti. Kartais randa, dažniau ne, bet vis tiek nenori grįžti į tą Lietuvą, dėl kurios laisvės mes, savo laiku, tiek stengėmės, nenori aukoti savo jaunystės, kovodami su bujojančia gimtinėje netvarka, neteisingumu bei visokiomis kitokiomis blogio apraiškomis. Jie nori oriai gyventi dabar, o ne po pusės amžiaus.
Nuoskauda
Mes, savo laiku norėdami atkurti Lietuvos nepriklausomybę, rizikavome gyvybe ir sveikata ir gana aktyviai dėl jos kovojome. Bent jau aš ir grupė draugų stojome į savanorišką krašto apsaugą ir buvome pasiryžę kautis. Tiesa, saugodamas tuometinį Aukščiausios tarybos pastatą ir svarstydamas, puls ar nepuls mus rusų desantininkai, aš tikrai negalvojau, kad kovoju už masinę emigraciją, kad mano sūnus ir dukra, užaugę, toje nepriklausomoje Lietuvoje neras vietos, kur galėtų susikurti sau orų gyvenimą ir gaus vykti jo ieškoti į tolimas šalis.
Taigi jaučiu nuoskaudą, nes senatvėje netekau vaikų. Emigrantai, kurie interneto komentaruose plūsta Lietuvos valstybę ir jos valdžią, taipogi jaučia nuoskaudą – dauguma jų emigravo ne todėl, kad labai troško pamatyti pasaulį, kad užsienio šalyse jiems geresnės sąlygos realizuoti savo idėjas. Tiesiog Lietuvoje jie gyveno pernelyg skurdžiai ir neturėjo jokių perspektyvų – tik skursti iki gyvenimo galo. Daugelis jų išvyko nenoromis ir su ašaromis akyse. Todėl jie irgi jaučia nuoskaudą ir yra nepatenkinti, kad buvo priversti palikti Tėvynę.
Tiesa, Lietuvoje anaiptol ne visiems yra blogai – dalis gyventojų uždirba nemažai pinigėlių – gauna solidžias algas valstybės tarnyboje, pelnosi „sukdami“ visokius projektus, yra net labai turtingų verslininkų – vienas neseniai deklaravo turintis milijardo litų vertės turtą. Neblogai Lietuvoje jaučiasi kontrabandininkai, kai kurios nusikaltėlių grupuotės, net ir nesąžiningi verslininkai bei valdininkai, nes įstatymus visada galima „apeiti“.
Spėju, kad maždaug 30 – 40 tūkst. piliečių yra visiškai patenkinti gyvenimu Lietuvos valstybėje. Juk drumstame vandenyje žuvis gaudyti žymiai lengviau nei skaidriame.
Iš kur gauti Lietuvos verslininkų, sąžiningai mokančių mokesčius, valdininkų, neimančių kyšių, teisėjų, kurie priimdami nuosprendį vadovautųsi tik Lietuvos įstatymais ir niekuo daugiau? Politikų, kurie rūpintųsi ne savo asmenine gerove, bet bendrais respublikos piliečių reikalais? Tokie turėjo atsirasti išaugus jaunajai kartai.
Jaunimas nomenklatūrai nereikalingas
Nors žodžiais daugelis politikų ir aukšto rango valdininkų „rūpinasi“ jaunimu, tačiau realybėje jaunuoliai negailestingai varomi iš gimtinės į kitas pasaulio šalis. Ministras viešai pareiškia, kad tik visiškas kvailys gali dirbti už mažesnę nei 5 tūkst. Lt algą, gi jaunimui darbdaviai beveik šimtu procentų siūlo tik minimumą...
Apie darbą pagal specialybę net nekalbam. Visas pelningesnes vietas yra „užtūpę“ senosios nomenklatūros „šulai“ arba jų atžalos. Tarp šimtų jaunuolių, baigusių teisę, rastume nemažai dorų bei sąžiningų, kurie dirbtų tik už algą ir vadovautųsi įstatymais. Deja, pirma reikia sulaukti kol „su grabu“ išneš senuosius. Beje, klanas pasirūpins, kad laisvą vietą užimtų klano nario atžala ir neįlįstų „svetimas“.
Politikams jaunimas irgi visiškai nereikalingas ir net pavojingas. Senoji karta turi aiškiai susiformavusias simpatijas – vieni iš jų nekenčia komunistų ir šlovina „miško brolius“ bei jų šalininkus, kiti gi patys buvo komunistai. Tad tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai turi nuolatines rinkėjų komandas, kurias sudaro seni žmonės, menantys pokario laikus. Gi jaunimui tie įvykiai jau mažai ką bereiškia – jie abejingi tiek „rožėms“, tiek „kregždutėms“, daugelis visai nesidomi politika, juos lengvai gali suagituoti ir savo šalininkais paversti bet kokia naujai atsiradusi partija.
Taigi, jei jaunimas, užuot ieškojęs darbo užsienyje, įsitrauktų į politinį gyvenimą, daugelis dabartinių senųjų politikų liktų be mandatų... Todėl Lietuvos valdantieji labai bijo balsavimo internetu, kuris gana populiarus kai kuriuose šalyse. Mat tada galėtų prabalsuoti dešimtys tūkstančių jaunuolių, kurie dirba užsienio šalyse bei dar nėra atsisakę Lietuvos pilietybės ir jau visai kitaip suvokia demokratiją, negu Lietuvoje gyvenantys pensininkai. Todėl mūsų valdantieji kaip velnias kryžiaus bijo dvigubos pilietybės – mat tada galėtų balsuoti geras milijonas lietuviais save laikančių, bet užsienio šalių pilietybes turinčių tautiečių. Jų vertybės irgi jau kitokios...
Po manęs – kad ir tvanas...
Toks dabartinės valdžios požiūris. Tai kas, kad gabiausi ir protingiausi jaunuoliai palieka Lietuvą. Tai kas, kad išvyksta dešimtys tūkstančių kitų piliečių, bet eilinis politikas prasuka „biznį“ ir uždirba dvylika milijonų eurų. Jo kolega praskolina valstybę Švedijos bankams ir irgi tikriausiai sulaukia už tai padėkos – „otkato“ kokia nors forma... Kad ir kaip keista, Lietuvos valstybę šiuo metu naikina jos pačios valdžia. „Kas man tas Ąžuolas, - knisdama Ąžuolo šaknis kriuksėjo kiaulė S. Stanevičiaus pasakėčioje – svarbu, kad gilių būtų“.
Gi jaunimas, užuot kovojęs su valdžioje įsitvirtinusiais nomenklatūrininkais ir rizikavęs savo gyvybe, sveikata ir savo ateitimi, gal ir protingai elgiasi – juk gyvenimas mums duotas tik vieną kartą, tad gal užuot skurdus gimtinėje vis tik geriau ieškoti oraus gyvenimo ir kurti jį ten, kur patogiau, kur realesnės galimybės jį susikurti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!