Sunku sutikti, kad Jėzaus apdrabstymas išmatomis galėtų pretenduoti į kokio nors veiksmingo dialogo pradžią ar svarbaus klausimo sprendimą. Vargu, ar bet kuris iš mūsų mestume savo fekalijų krūvelę į kolegą, kaimyną ar šiaip praeivį, norėdami padiskutuoti apie savo tarpusavio santykius ar šiaip kokius reikalus. Nebent, žinoma, tai atsipirktų finansiškai.
Tačiau anaiptol ne vien tik šis pasirodymas atspindi vis gilėjančią mūsų kultūros ir vertybių duobę, kurią patys kasamės žvilgančiu postmodernizmo kastuvu. Faktas, kad perėjus Vilniaus senamiestį bent tris kartus gali pamatyti Jėzaus atvaizdą, įdarbintą reklaminėms kampanijoms, informacija apie pasaulyje atvirai provokuojamus įvairių tikėjimų atstovų jausmus išties įtikina, kad ta mūsų kasama duobė jau dabar yra gili.
Provokacija vardan provokacijos
Iškart perspėsiu, kad šis tekstas nėra apie spektaklį. Jo nemačiau ir nematysiu, nes, tenka pripažinti, spektaklio reklama manęs, kaip eilinio teatro žiūrovo nesudomino. Net jei akivaizdus religinis įžeidimas ir nedraskytų akių, vis tiek nesusigundyčiau eikvoti laiko ir pinigų spektakliui, kurį pats režisierius yra pavadinęs „paprastu ir net primityviu“. Taip, pati kūrinio fabula tokia ir yra. Sūnus prižiūri savo seną ir ligotą tėvą, kuris jau nebegali kontroliuoti savo organizmo, todėl nuolat, paprastai tariant, apsišika. Geras sūnus porą kartų sąžiningai iškuopia išmatas, pasipylusias ant baltų baldų ir grindų, tačiau ilgainiui susinervina. Drama per trumpą laiką išsivysto tiek, kad netrukus išmatomis yra drabstomas Jėzaus veidas. Tiek apie patį spektaklį.
Tikrai nenoriu likti kurčias kūrėjų pareiškimams, kad šis darbas yra skirtas „apmąstyti žmonijos padėtį“ arba „kontempliuoti Jėzų kaip Vakarų pasaulio ikoną“. Visą tą tiradą išklausiau, perskaičiau ir bandžiau suprasti. Tačiau tenka atvirai pasakyti, kad visa tai – paistalai. Vargu, ar galima aiškiai ir, svarbiausia, efektyviai mąstyti apie Kristų, apie tikėjimą ar net bendražmogiškąsias vertybes, kai pagrindiniu pasirodymo akcentu tampa išmatos. Negalima. Toks spektaklis net ir teoriškai negalėtų padėti apmąstyti krikščioniškų ar bendražmogiškųjų vertybių.
Negalėtų, nes tai, į ką žiūrima ir kas akcentuojama yra forma, ne turinys. Tik forma ir gali būti čia pamatoma, bet ne daugiau. Juk iš tuščio ąsočio vandens neatsigersi, kad ir koks įmantrus tas ąsotis būtų. Net ir giliausiai iškontempliuota forma neparodys nieko kito, kaip tik paviršutiniško, galbūt mūsų, galbūt blogesnių už mus atspindžio.
Šiuolaikinis postmodernizmas jau turbūt negali iškelti nė vieno nedestruktyvaus, neprovokuojančio, ne į formą nukreipto klausimo. Tokie kūriniai, koks yra R. Castellucci darbas, yra provokacija pačios provokacijos vardan. Tai gali būti slepiama po sofistikuotų ir įmantrių argumentų šydu, tačiau sensacijos vaikymąsi ir prieštaringų formų brukimą nuslėpti sunku.
Vargu, ar patys spektaklio kūrėjai galėtų sąžiningai atsakyti į klausimą, kiek jų darbo žiūrovų iš tiesų žino, ką ir kodėl drabsto išmatomis? Ar labiau pasigilinus nepaaiškėtų, kad dauguma žiūrovų pritaria šventųjų niekinimui tik dėl to, kad tai dabar populiaru, kad pasaulyje vyksta blogi dalykai (reiškia, Dievo nėra!), o kažkur vis nutveriami vagiantys ar ištvirkaujantys kunigai? Kitaip sakant, Jėzaus drabstymui pritariama be aiškių asmeninių motyvų, o tik dėl to, kad tokia šokiruojanti forma sukelia neva vertus apmąstymų pojūčius. Kūrėjams, savo ruožtu, tikėjimo pažeminimas atneša pelno. Visa kita turbūt nebėra taip svarbu.
Ribos ir vertybės - nebereikalingos
Faktas, kad dabar dar kartą tenka iškelti klausimą apie tikinčiųjų jausmų įžeidimą yra anaiptol ne sutapimas. Tiesiog lėkštomis postmodernistinėmis kopijomis užpildyta mūsų kasama duobė beveik ištuštėjo, todėl norėdami įsikapstyti dar giliau, turime paniekinti tai, kas brangiausia. Na, be Jėzaus ir kitų šventųjų dar liks mūsų tėvai, sesės, broliai, vėliau gal dar vaikai, iš kurių bus galima sulipdyti ką nors prieštaringo, taigi ir populiaraus.
R. Castellucci darbas yra kone chrestomatinis pavyzdys to, kaip bet kokia kaina siekiama sukurti dar vieną provokaciją, akibrokštą, „drąsų“ poelgį ar dar kokį skambų titulą. Natūralu, kad kiekvieną kartą, kada kas nors, prisidengęs sofistikuotais „diskusijos kėlimo“ ir „sustabarėjusio mąstymo keitimo“ siekiais peržengia nusistovėjusią ribą, ši dar labiau nutolsta nuo to, kas bent anksčiau buvo vadinama vertybėmis.
Ar postmodernizmui apskritai reikia vertybių? Ar verta turėti atskaitos tašką, kuris, deja, verstų apgalvoti daugelį savo veiksmų ir, dar labiau deja, verstų daugelio veiksmų atsisakyti? Tai, ką mums siūlo elitui priskiriami menininkai, pramogų organizatoriai ar šiaip kūrėjai, rodo, kad atsakymas yra neigiamas.
Postmodernizmo kultūra jau senokai pasigrobė mūsų pačių kūnus ir privatumą. Šiuolaikiniai filmai ar muzika atvira forma rodo, kad tabu ar ribų nėra ir neturėtų būti. Ne taip seniai verslininkai kvietė pasižiūrėti į mirusių žmonių kūnų ekspozicijas, tarsi neesminiu faktu laikydami visus etinius ir pačių eksponatų sutikimo ar pasirinkimo klausimus. Beje, visas šis postmodernistinis koliažas atviras ir vaikams.
Dabar žengėme dar vieną (galbūt galutinį?) žingsnį – savo išmatomis apmėtėme Jėzaus veidą ir už tai sėkmingai renkamės pinigus. Apleisdami mums duotą bene didžiausią – kūrybos – dovaną, kreipiame akis tiesiog į formą, veiksmą, pusės minutės filmukus internete (pageidautina, šokiruojančius), greitą maistą, greitus pojūčius, prieštaringas emocijas, pribloškiančius potyrius. Trumpai tariant, tai, kuo būtų galima greitai ir patogiai pasidalinti kur nors „Facebook“ ar kitur. Tai, kas būtų aktualu savaime ir ką greitai suvartojus būtų galima išmesti. Ką būtų galima patirti, bet ne suprasti ar apgalvoti.
Demokratiškas niekinimas
Kultūros ministerija oficialiai pareiškė negalinti skatinti cenzūros, kuri yra nesuderinama su demokratinės valstybės pagrindais. Cenzūra, žodžio laisvė ir laisvė apskritai yra pagrindiniai įrankiai, kuriais postmodernizmas sėkmingai iškuopia bet kokios prasmės užuomazgas mūsų kultūroje.
Žinoma, Vakarų pasaulyje įžeidinėti tikinčiuosius yra paprasčiau ir gerokai saugiau nei taip pat elgtis su musulmonais. Vargu, ar R. Castellucci arba bet koks kitas menininkas išdrįstų tokia išmatų forma pasismaginti kur nors Irake, pasikabinęs pranašo Mohamedo portretą. Anaiptol – kad ir kokia įtaigi ta forma būtų, ji neverta nemalonumų, gresiančių tokio poelgio atveju.
Kristus po truputį įdarbinamas ne tik teatre, tačiau ir džinsų reklamose ar kitose iškabose. Šiais laikais esame laisvi, atsakingi tik patys už save ir netgi tikime, kad patys kuriame savo likimą. Tačiau įsileidę ir su R. Castellucci spektakliu dar labiau prisijaukindami postmodernistinį viesulą, vėjais paleidžiame visas, net ir svarbiausias vertybes.
Neverta kaltinti žmonių, kad jie netiki Dievu ir mano turintys teisę mėtyti išmatas ant Jėzaus arba (sumokėję pinigus!) į tai žiūrėti. Daug labiau vertėtų paklausti, kodėl leidžiame savo visuomenėje įsigalėti nuostatai, jog mūsų laisvė mums suteikia galią trypti tai, kas svarbu kitiems.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!