Žinoma, teisininkai formuluoja šiek tiek kitaip, negu parašyta pavadinime – įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. O dabar pasakykit ranką prie širdies pridėję, kuris iš jūsų žino visus Lietuvoje veikiančius įstatymus, kuriuos kiekvieną dieną vis dar papildo ir pataiso mūsų įstatymleidybinė įstaiga Seimas? Nėra tokio žmogaus netgi su teisiniu išsilavinimu. Net tarp pačių Seimo narių nėra. Niekas nežino visų įstatymų. Tai kaip jūs gyvenate?!
Yra tokie įstatymai
Štai keletas pavyzdžių. Įsivaizduokite, kad namuose sumanėte pasidaryti sumuštinį, bet lyg tyčia baigėsi duona ir dešra. Susiruošėte į artimiausią parduotuvę, bet apsičiupinėjus paaiškėjo, kad kišenėse baigėsi ir pinigai. Ant stalo guli sutuoktinės, su kuria vedate bendrą ūkį, piniginė, nors jos pačios nėra. Leidžiama ar ne pačiam pasiimti keletą litų, galvojant, kad vėliau pasakysi, atiduosi, arba leisi pasinaudoti ta pačia duona ir, ypač, dešra?
Paėmei pinigų, nuvažiavai prie parduotuvės ir aikštelėje statydamas automobilį kelis kartus kirtai ištisinę liniją, žyminčią automobilio pastatymo vietą, pervažiuodamas iš vienos automobilių eilės į kitą. Leidžiama taip manevruoti, ar ne?
Parduotuvėje pamatei vėl padidėjusias kainas, supratai, kad atvažiavęs duonos ir dešros, tik duonos ir dešros tenusipirksi, o alui tai ir neužteks, todėl teko atsisakyti duonos. Susinervinai, aišku, ir ėmei piktintis, kad čia gyventi blogai, o štai užsienyje yra šalių, kur gyventi žymiai geriau, ir todėl vertėtų važiuoti ten. Leidžiama ar ne viešose vietose taip kalbėti?
Sugrįžus namo, tave pasitiko kaimynas ir paprašė paremontuoti automobilį (nes juk esi tokių remontų meistras), pažadėjęs skolingas nelikti. Paremontavai, negi gaila, tuo labiau, kad už tai gavai keletą litų, iš kurių galėjai ir grąžinti į sutuoktinės piniginę, ir duonai liko. O galima buvo taip padėti kaimynui ir priimti jo dėkingą atlygį?
Maža to, kai atidarei į gatvę savo garažo vartus, tai ant jų aiškiai matėsi pakabinti plakatai su nuogomis gražuolėmis, o gatve pirmyn atgal zujo pulkas visai nepilnamečių vaikų. Leidžiama atlapoti taip papuoštus vartus?
Iš visų čia pateiktų pavyzdžių leidžiama elgtis tik vienu atveju (patys atspėkit, kokiu) o visais kitais atvejais buvo pažeisti šiuo metu Lietuvoje veikiantys įstatymai. Bet kam jie rūpi?! Mums dar pasisekė, Taline draudžiama mylintis žaisti šachmatais, o, pavyzdžiui, Teksase vyrams draudžiama nešiotis reples, kuriomis galima perkirpti vielą.
Gyvenam pagal paniatijas
Jei mes vis tiek nuolatos pažeidinėjam galiojančius įstatymus (ir kol niekas nepasiskųs, tai niekam tie pažeidimai ir nerūpės, gerai, kad mūsų priešai irgi tų įstatymų nežino), tai pagal kokius įstatymus gyvenam?
Juk vis tiek yra kažkokios taisyklės, kurių visi laikomės. Mes gyvename pagal bendrą supratimą, kuris, pavyzdžiui, mūsų rajone vadinamas paniatijomis. Ir būtent jos iš tiesų veikia ir iš tiesų kontroliuoja mūsų gyvenimą. Tikri įstatymai pradeda reguliuoti tik ten, kur baigiasi paniatijų argumentai. Kiekviena bendruomenė turi savo autoritetus, kurie prižiūri tų seniai nusistovėjusių ir prie visų valdžių išlikusių paniatijų laikymąsi. Ir yra savos teisingos bausmės už jų nesilaikymą.
Mūsų gatvėje geriausiai apie tai išmano Vincas iš gretimo namo. Kaip jis sako, aš įstatymų nepažeidinėju, aš gyvenu pagal savo įstatymus. Vincas - negeriantis, nerūkantis vyras, nesitrankantis naktimis, kas vakarą einantis miegoti lygiai 22:00, o keliantis lygiai 6:00, tylus, ramus ir netgi paklusnus. Šiek tiek viskas, aišku, pasikeitė, kai jis grįžo iš kalėjimo ir pradėjo gyventi laisvėje. Trečią kartą. Bet jis žino, kaip reikia elgtis, rajono jaunimėlis žino, kad jo reikia klausyti, o mums – gatvės gyventojams - jo elgesio taisyklės tinka.
Ir su manim jis dažnai pirmas sveikinasi ne todėl, kad studijavau trijose aukštosiose, o todėl, kad esu teistas. Už eismo įvykį (be aukų ir neįgalumo sukėlimo). Nukentėjusieji nenorėjo tartis pagal paniatijas ir galiausiai tas teistumas, kaip bebūtų keista teisinėje valstybėje, tapo ne bausme, bet tik pridėjo man autoriteto mūsų rajono bendruomenėje. Daug labiau už visus diplomus. „Kristus irgi teistas, - sako Vacys ir priduria, - o Erodas - ne!“.
O štai dorovės priežiūrą pas mus atlieka ne kokios nors etikos komisijos ar nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymas, bet kaimynės Elvyra, Aldona ir Vanda (visi vardai pakeisti, bet autoriui labai gerai žinomi), kurios vos atšilus, susirenka nuolatinių posėdžių vietoje kieme, ant suoliuko prie staliuko. Niekas neprieštarauja jų paniatijų sprendimui, kas yra padoru, o kas – ne.
Kuris teisingumas teisingesnis?
Jeigu galvojate, kad čia tik mūsų kriminogeniniame rajone tokie savivaldžiavimai ir savi džiunglių įstatymai, tai galvokit iš naujo. Apsidairykit, visi gyvena tik pagal savo įvestas paniatijas. Vieni, žinoma, jas vadina „10 Dievo įsakymų“ (nors irgi jau labai pritaikytų ir pakeistų pagal esamas sąlygas ir supratimą), kiti - „Įmonės elgesio taisyklėmis“, treti – „Kaip mus tėvai mokė, taip ir mes gyvenam“.
Ir nė velnio jos neatitinka tikrųjų Seime surašytų įstatymų. Greičiau jau trukdo. Bet niekas nesiskundžia. Netgi įstaigos, jeigu jau visai sąžiningai, juristus juk laiko tam, kad jie rastų kelią kaip apeiti trukdantį paniatijoms galiojantį įstatymą, jo nepažeidžiant.
Daugelis iš mūsų juk sutinkam, kad įstatymai dažnai sukurti tik tam, kad galima būtų apeiti teisingumą. O geras įstatymų žinojimas gali tave išgelbėti nuo teisinės atsakomybės, bet neišgelbės nuo atsakomybės bendruomenėje, jei, net laikydamasis visų įstatymų esančių kodeksuose, pažeidei toje bendruomenėje galiojančias paniatijas.
Žinoma, galiojantys įstatymai, bent jau tie, kuriuos mes žinome ir kurių laikomės, yra teisingi. Tačiau vėlgi tik su mūsų paniatijų pataisymais. Vogti negalima, bet jei tai darai gelbėdamas savo badaujantį vaiką, tai tada galima. Smurtauti negalima, bet jei tai darai gindamas save ar savo artimus nuo kokių nors padugnių, tada galima. Žudyti negalima, bet būkit atviri ir pasakykit ar atsirastų bet kuris, net labiausiai įstatymus gerbiantis pilietis, kuris nenorėtų turėti galimybę paskelbti per savo gyvenimą bent vieną mirties nuosprendį, nesusilaukdamas už tai jokių teisinių persekiojimų? Visi mes turime savo teisingumo supratimą ir netgi įstatymo nebuvimas neatleidžia nuo atsakomybės to, kuris jį pažeidžia. O kai tas supratimas neatitinka įstatyme parašyto supratimo, vis tiek vieną kartą ateina momentas, kai kiekvienas iš mūsų turime rinktis – mūsų teisingumas, kurį suformavo tos šeimos, bendruomenės, aplinkos, kurioje esame ir būsime, paniatijos ar Seime suformuluotas to teisingumo išaiškinimas.
Bet kurioje, net pačioje teisiškiausioje valstybėje, žmogus dažniau pasirenka savo paniatijas. Bent jau aš taip manau. Nors, sakoma, kad demokratinėje šalyje paskelbti žmogų nusikaltėliu gali tik teismas, ypač, jei tas žmogus – nekaltas. Todėl idealiausia būtų, kad įstatymai atitiktų mūsų paniatijas, bet negi tada reikės į Seimą rinkti Vacį?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
