Visgi, šis straipsnis ne apie tai. Šis straipsnis apie tai, kai mes susėdę prie šventinio stalo su savo artimaisiais ir dalindamiesi šiluma, tuo pačiu metu netiesiogiai prisidedame prie savo planetos niokojimo ir prie to, kad kitų šventinis stalas būtų tuščias.
Tai istorija, kurios jus neišgirsite kiekvieną dieną rėkiant jums iš plačių televizoriaus ekranų ar nepamatysite internetinių svetainių antraštėse. Tai istorija, kuri visada lieka paraštėse, mokslininkų stalčiuose ar bereikšmių darnios plėtros darbo grupių kabinetuose. Ta istorija yra susijusi su mūsų maistu, kurio didelė dalį sudaro gyvulinės kilmės produktai. Juk Kalėdos - tai pasninko pabaiga, kurios metu reikia „prisikirsti“ iki soties, ypatingai sotaus maisto, o tai yra keptos antys, kalakutai ir kt.
2006 metais Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija parengė ataskaitą apie gyvulininkystės poveikį aplinkai „Livestock‘s Long Shadow“. Šioje ataskaitoje pateikta pagrindinė išvada yra ta, kad gyvulininkystės sektorius yra vienas iš dviejų ar trijų pagrindinių veiksnių, atsakingų už pačias rimčiausias aplinkos degradavimo problemas. Joje taip pat teigiama, kad norint išspręsti tokias problemas kaip klimato šiltėjamas, dirvožemio erozija, oro tarša, bioįvairovės nykimas, gėlo vandens trūkumas ir taršos problemos, gyvulininkystės sektorius turėtų būti dėmesio centre.
Manau, kad norint suprasti šios problemos kontekstą, vertėtų paminėti keletą faktų. Pagal Pasaulio banko pateikiama statistiką, 38 proc. žemės sausumos teritorijos yra naudojama žemės ūkiui. 78 proc. šios teritorijos (t.y. apie 30 proc. visos žemės sausumos teritorijos) yra naudojama gyvulininkystei, ypatingai daug ploto užima galvijų auginimas.
Pagal Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos paskaičiavimus, 2050 metais Žemėje gyvens 9 milijardai žmonių. Dėl pasaulyje didėjančio gyvulininkystės produktų vartojimo ir papildomų gyventojų, žemės ūkio produkcija turės padidėti 70 proc. Didžioji dalis numatyto padidėjimo turės būti padaryta įsisavinant šiuo metu gamtos (ypatingai miškų) užimamas teritorijas ir intensyviau naudojant dabar esančias dirbamas teritorijas.
Tačiau mokslininkai paskaičiavo, kad mes jau sunaudojame 1,5 karto daugiau atsinaujinančių gamtos resursų, negu žemė gali pagaminti per metus. Jei tendencijos nesikeis, o kol kas to nesitikima, 2050 metais mes jų sunaudosime apie 3 kartus daugiau. Tai paprasčiausiai reiškia, kad gyvename savo ateities ir ateities kartų sąskaita (bei atimdami paskutinį kąsnį iš pasaulio vargšų).
Žinoma, už tai daugiausia atsakingos išsivysčiusios šalys, kurių vidutinis mėsos suvartojimas yra apie 80 kg žmogui per metus. Nors į šią grupę patenka ir Lietuva, kur vidutiniškai žmogus per metus suvartoja apie 78 kg mėsos ir ketvirtadalį visų kalorijų gauna iš gyvulinės kilmės maisto. Tuo tarpu besivystančiose šalyse mėsos suvalgoma apie 32 kg žmogui.
Tarptautinių organizacijų piešiamos ateities tendencijos aiškiai rodo, kad ateityje pagrindiniai gamtiniai žemės resursai dar labiau sumažės, darys įtaką didėjančiai aplinkos degradacijai, badui, vandens trūkumui, kariniams konfliktams ir kitokioms nelaimėms. Tačiau taip galėtų ir nebūti. Pavyzdžiui, yra paskaičiuota, kad mėsėdžiui išmaitinti reikalinga 1,31 ha dirbamos žemės, o veganui (kuris maitinasi tik augalinės kilmės maistu), tik – 0,067 ha, t.y. 20 kartų mažiau.
Žinoma, būtų sunku surasti visiškus mėsėdžius. Pavyzdžiui, vidutinė Šiaurės europiečio dieta reikalauja apie 0,4 ha dirbamos žemės jam pamaitinti. Tačiau sumažinus mėsos suvartojimą 80 proc. (ir pakeitus tą dalį kitais maisto produktais), žmogui pamaitinti užtektų ir 0,24 ha žemės ploto. Toks sumažinimas atitiktų ir daktarų rekomendacijas kraujo bei onkologinių ligų rizikos prevencijai.
Remiantis Jungtinio Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, net 868 milijonai žmonių (t.y. 12 proc. visų žmonių) badauja, o tuo tarpu 1/3 pasaulyje užaugintų javų yra sušeriama gyvuliams. Mėsos ir pašarų santykis jautienai yra 1/20, kiaulienai – 1/7,3, o vištienai – 1/4,5.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 894 milijonai žmonių pasaulyje neturi saugaus geriamo vandens. Tuo tarpu 1 kg jautienos užauginti reikalinga 15 414 litrai vandens, 1 kg kiaulienos – 5 988 litrai, o 1 litrui pieno – 990 vandens. Apskritai, žemės ūkis sunaudoja 70 proc. viso išgaunamo gėlo vandens, o gyvulininkystei panaudojama nemaža dalis to kiekio. Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programos duomenimis, 2025 metais apie 2/3 visų planetos gyventojų gyvens vandens trūkumo zonose.
O kaip gyvulininkystė prisideda prie aplinkos degradavimo? Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, už 18 proc. klimato šiltėjamą sukeliančių dujų emisijų yra atsakingas gyvulininkystės sektorius. Tai yra daugiau nei transporto sektorius, kuris atsakingas už 12 proc. visų emisijų. Sumoje gyvulininkystė yra atsakinga už 9 proc. visų antropogeninių anglies dvideginio emisijų, 35-40 proc. metano emisijų (klimato atšilimo potencialas 23 kartus didesnis nei anglies dvideginio) ir 65 proc. azoto suboksido emisijų (296 kartus didesnis potencialas nei anglies dvideginio).
Galbūt verta būtų paminėti, kad mokslininkų paskaičiuotas aukščiausias saugus anglies dvideginio koncentracijos lygis yra 350 ppm (iki industrinis lygis buvo 227 ppm). Tačiau šias metais anglies dvideginio koncentracija jau peržengė 400 ppm. Tokio anglies dvideginio koncentracijos lygio žemėje nebuvo daugiau nei 800 tūkst. metų.
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 1/3 visų azoto, fosforo ir sunkiųjų metalų apkrovų į vandens telkinius JAV patenka dėl gyvulininkystės sektoriaus veiklos. Prie to reikėtų pridėti dar pusę visos vandens taršos antibiotikais ir sedimentais. Palyginus Baltijos jūros baseino regioną, gyvuliai sukuria 4 kartus daugiau vandens taršos fosforu ir azotu nei 85 milijonai čia gyvenančių žmonių.
Gyvulininkystės sektorius ženkliai prisideda prie mūsų planetos dirvožemio degradacijos. Vidutinis dirvožemio netekimas dirbamuose laukuose yra apie 4 mm per metus. Kas yra apie 195 kartus daugiau nei natūrali gamtinė erozija.
Pavyzdžiui, JAV dėl gyvulininkystės per metus netenkama apie 1,2 mlrd. tonų dirvožemio (tai sudaro 55 proc. visos dirvožemio erozijos JAV). Pasaulinis dykumų plitimo greitis yra apie 52 000 km2 per metus, o miškų užimamas plotas Žemėje kasmet sumažėja 130 000 km2. Apskritai skaičiuojant, nauja dykuma pavirsta kasmet šiek tiek mažiau nei vienas Lietuvos plotas, o miškų teritorijos kasmet sumažėja dviem Lietuvos plotais. Gyvulininkystės indėlis į šiuos pokyčius yra kertinis. 70 proc. iškirstos Amazonės miškų teritorijos naudojama gyvulininkystei (ganymui, pašarų auginimui).
Gyvulininkystė, ypač intensyvi, labai prisideda prie bioįvairovės nykimo. Mokslininkų vertinimu, šiuo metu rūšių nykimas yra nuo 1000 iki 10000 kartų didesnis nei tai vyktų natūraliai. Manoma, kad kasmet išnyksta iki 0.1 proc. visų egzistuojančių rūšių. Dauguma išnyksta, dar nespėjus jų atrasti. Šiek tiek mažiau nei puse visų pasaulio ekoregionų yra pavojuje dėl gyvulininkystės, o 23 iš 35 ypatingų pasauliui bioįvairovės vietų yra tiesiogiai žalojamos gyvulininkystės sektoriaus.
Gyvulininkystės sektorius stipriai prisideda teršiant aplinką pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Kasmet sunaudojama daugiau nei 2,5 milijonai tonų pesticidų. Dėl cheminės taršos degraduoja 10 proc. dirvožemio ir užteršiama didelė dalis geriamo vandens.
Pavyzdžiui, JAV 50 milijonų gyventojų geria pesticidais ar kitais žemės ūkio chemikalais užterštą gruntinį vandenį. Be to, naudodami pesticidus, kasmet ūmius apsinuodijimus patiria 25 milijonai žemės ūkio darbininkų. Kiek lėtinių apsinuodijimų patiriama ar susergama autoimuninėmis ligomis, niekas dar nėra suskaičiavęs.
Žiniasklaidai nebeskiriant dėmesio paukščių ir kiaulių gripui, visi greitai užmiršo globalinės pandemijos riziką, tačiau ši rizika niekur nedingo, o vis didėja. Naujai atsirandančios ligos, esamų patogenų kitimas į pavojingas formas ir bakterijų atsparumo antibiotikams atsiradimas, tai yra pokyčiai, kurių pagrindinis faktorius yra gyvulininkystės veikla.
Ekspertų vertinimu - ne mažiau kaip 60 proc. visų egzistuojančių ir ne mažiau nei 75 proc. žmogaus patogenų yra zoonotiniai, t.y. perduoti žmogui iš gyvūnų. Ypatingai daug ligų yra perduodama iš naminių gyvūnų ir gyvulių, kadangi šalia jų žmonės praleidžia daugiausia laiko. Intensyvios gyvulininkystės ūkiuose, kur gyvulių tankis labai didelis, patogenų mutacijos vyksta labai greitai ir nuolatinis kontaktas su žmonėmis lemia, kad išvengti rizikos praktiškai neįmanoma. Kuo intensyvesnė gyvulininkystės veikla, tuo didesnį pavojų jį sukelia.
Pavojingų bakterijų formų atsiradimui ypatingai svarbus yra antibiotikų naudojimas gyvulininkystėje. Pavyzdžiui, 80 proc. visų JAV naudojamų antibiotikų yra sušeriama gyvuliams. Jie naudojami kaip imuniteto sistemos pakaitalas gyvuliams, taip pat kaip augimo stimuliatorius. Dėl bakterijų adaptavimosi, kasmet naudojami vis stipresni ir stipresni antibiotikai, tačiau dėl tokio antibiotikų naudojimo lieka vis mažiau veiksmingų antibiotikų žmonėms gydyti. Atsiranda ir tokių bakterijų, kurių jau nebeveikia jokie antibiotikai. O tai reiškia, kad mes galime greitai grįžti į tuos laikus, kad daugiausia žmonių gyvybių būtent nusinešdavo įvairios infekcijos.
Šią statistiką galima tęsti ir tęsti. Tačiau skaitytojui turbūt svarbiausias klausimas - o kuo gi aš čia dėtas? O paprasčiausiai tuo, kad kiekvienas iš mūsų, pirkdamas gyvulinės kilmės produktus savo stalui, užmokame už visus tuos dalykus, kurie buvo minėti šiame straipsnyje. Ir prie savo šventinio stalo dalindamiesi gerumu, mes sumokame, kad nelaimės būtų daromos kitiems pasaulio gyventojams.
Už mūsų pinigus yra kertami tropiniai miškai, už mūsų pinigus yra teršiami vandenys, už mūsų pinigus yra keičiamas klimatas, už mūsų pinigus yra alinamas dirvožemis, nuodijami vandenys ir skatinamas dykumėjimas. Tai sukuria maisto ir vandens trūkumą bei gamtos nelaimes varginguose kraštuose gyvenantiems žmonėms.
Žinoma, mums norėtųsi sakyti, kad Lietuvoje nieko panašaus nevyksta, nors ir kiaulės, ir grūdai čia auginami. Čia juk nėra nei dykumėjimo, nei miškų nykimo ar kažko panašaus. Visgi aplinkos problemos sienų neturi ir Lietuvos gyvulininkystės sektorius prideda savo dalį. Gyvulių pašarai ir mūsų maistas jau retai kada būna užauginti Lietuvoje, o juo labiau kuras, trąšos, pesticidai, energija jiems susintetinti ir įvairios kitos žemės ūkio priemonės.
Suprantama, mes negalime nevalgyti, tačiau turime suvokti ir pripažinti, kad padėdami ant savo šventinio ir kasdieninio stalo mažiau gyvulinės kilmės maisto, mes padėsime kitiems (išskyrus gyvulininkystės kompleksų, skerdyklų ir greito maisto restoranų savininkams) turėti bent maža dalele gražesnes šventes ir rasti daugiau vietos šiam pasaulyje. Tuo pačiu mes padėsime sau ir savo artimiesiems saugoti sveikatą. Juk daktarai mus dažnai įspėja, kad dėl gausaus gyvulinės kilmės maisto vartojimo padidėja kraujo ir onkologinių ligų rizika, dėl kurių, remiantis Statistikos duomenimis, miršta daugiau nei 3/4 žmonių Lietuvoje.
Ilgalaikė laimė ir gyvenimo džiaugsmas ateis tik per gerumą, kuriuo mes pasidalinsime su kitais, o ne gavus naują daiktą ar suvalgius skanų patiekalą. Taigi, mielieji, dalinkimės savo gerumu su visais ir būkime laimingi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!