Pastaruoju metu atrasta stulbinanti naujiena – Lietuvoje nedarbas jaunimo tarpe siekia 31 proc. Tiesa, tai buvo pastebėta europarlamentarų iš Briuselio... Ir jie net ne iš Lietuvos.
Čia akmuo mūsų flagmanams Europoje - Viktorui Uspaskichui bei Vytautui Landsbergiui. Bet kokiu atveju, faktas nustatytas, prezidentė taip pat tai pastebėjo, o ministerija netgi rengia kažkokį slaptą veiksmų planą.
Deja, kaip ir 95 proc. problemų Lietuvoje, taip ir ši sprendžiama „post faktum“. Stengiamasi kovoti su pasekmėmis net nesigilinant į ištakas.
Visų pirma reiktų pasižiūrėti į iškreiptą mokslo sistemą. Lietuva yra tankiausiai apgyvendinta aukštojo mokslo diplomus turinčiais piliečiais. Nuostabu, pasakytų kažkas, tačiau koks verslas gali užtikrinti tokią kvalifikuoto darbo pasiūlą? Ar langus gaminančiai ir montuojančiai įmonei reikia 5 vadybininkių ir 2 darbininkų? Klausimas retorinis.
Švietimo sistema yra iškreipta finansavimo instrumentais, kurie skatina kiekybės o ne kokybės augimą. Už kiekvieną galvą auštoji mokykla gauna finansavimą. Tiek už valdišką krepšelį, tiek už asmeniškai finansuojamas studijas. Na ir mokslo įstaigoms paruošti tokį specialistą nėra sudėtinga bei brangu. Žinoma, koks kareivis nenori būti generolu, taip ir absolventas su vadybininko bakalauro diplomu mano esąs pasiruošęs vadovauti bent jau 50 žmonių skyriui. Ir tokių šiemet pavasarį bus 20 tūkstančių.
Gerai pamenu istoriją viename nuošaliame Lietuvos kampelyje, kuomet profesinio lavinimo mokykloje buvo labai nepopuliari melžėjos profesija. Ji buvo pervadinta į melžimo aparatų priežiūros ir vadybos, ko pasekoje norinčiųjų studijuoti melžėjos amato atsirado 3 į vieną vietą.
Trumpai reziumuojant – paklausa ir pasiūla visuomet turi pusiausvyros tašką, tad prikepus vadybininkų jų verslas pasamdys lygiai tiek, kiek jam reikės. Ir išvis – kodėl verslas turėtų samdyti ką tik studijas baigusį jaunuolį? Juk jis net nenutuokia koks yra verslo pasaulis, rinka ir jos dėsniai ir jie toli gražu ne tokie paprasti, kaip dėsto 55 metų profesorė su mergautine pavarde. Kiekvieną naują darbuotoją reikia apmokyti, investuoti laiko ir pinigų bei tikėtis, jog ši investicija atneš pelną. O kas gali garantuoti už 23 metų žmogų, kad jam patiks darbas, ir kad jis po 6 mėnesių neišdums į egzotišką šalį ravėti braškių? Tad šiuo metu darbo rinkoje vyrauja reikalavimai atitinkamai darbo patirčiai, taip minimizuojant investicijas į darbuotojo mokymą. Jaunas žmogus neturi patirties, o iš kur ją gauti jei niekas nepriima? O jei priima, tai tik už vos didesnę nei minimalią algą?
Jei baigčiau šioje vietoje – būčiau politikas prieš rinkimus. Parėkiu kas blogai, visi su manim sutinka, pasakau kad šią bėdą išspręsiu po rinkimų, avelės „subalsuoja“ o tada jau rūkykit...
Visų pirma būtina pertvarkyti švietimo sistemą. Tai akivaizdi pandoros skrynia. Mokslas neturi absoliučiai jokios sąveikos su verslo asociacijomis ir jų poreikiais. Deja, tai sunki misija, nes korumpuota valdžia yra bejėgė pakeisti nusistovėjusią kartą. Kaip sakė kažkoks protingas žmogus, turi išmirti bent 3 kartos, kol atsikratysime sovietinės kyšių sistemos. Studijų programos paremtos istoriniais duomenimis – šiuo metu mokslus baigia architektai bei teisininkai, kurių dienos jau praeityje.
Žinoma tai padėtų tik ateities kartoms o ką daryti man, ką tik po diplomo laistymo? Šiuo atveju galėtų padėti Lietuva savo piliečiui. Darbo birža naujai įdarbintam absolventui suteikia subsidijas. Tai galėtų būti mokestinė lengvata darbo vietai ar įmonei turinčiai šį darbuotoją. Panaši sistema dabar galioja integruojant neįgaliuosius į darbo rinką. Kas tai trukdo atlikti ir jaunimo tikslinėje grupėje? O jei gailiai paverksim, gal ir koks struktūrinis fondas išskirs kuklų milijardą. Iš kur gauti pinigų? Juk Sodros biudžetas skylėtas. o čia dar kažką atleidinėti nuo mokesčių? Visų pirma, šie žmonės ir taip nedirba, kas jau yra išlaidos. Nors jie ir negauna pašalpos, tačiau yra socialiai drausti ir naudojasi visomis tomis pat privilegijomis kaip ir dirbantys žmonės. Visų antra, šiuo metu šešėlinėje ekonomikoje sukasi bent pusė Lietuvos biudžeto, tad sąlyginės lengvatos verslui jaunų darbuotojų atžvilgiu ne tik kad nesumažins pajamų, tačiau ir padės surinkti papildomų lėšų.
Deja. Socialinės apsaugos sistema skatina nedarbą. Koks normalus žmogus dirbs už 680 litų per mėnesį kuomet bedarbio pašalpa 630 litų (dar nėra kelionės išlaidų)? Ar normalu, kuomet vienas dirbantis turi išlaikyti 4: pensininką, vaiką, invalidą ir valdininkus (viešąjį sektorių). Kuomet susimastai, pasidaro neaišku iš kur tiek bedarbių, juk bent pusė Lietuvos jau seniai emigravo... ir nematau logiškų argumentų prieš. Natūralus išlikimo jausmas. Kam dirbti kasoje už 680 litų, jei galima už 6800 litų? Visiems smerkiantiems išvykėlius galiu tik priminti, jog nemaža dalimi jie uždirba jums algą. Jie perka nekilnojamą turtą Lietuvoje (darbas statybininkams), perka drabužius, taiso dantis, sumoka mokesčius giminaičiams, atostogauja Palangoje ir t.t., ir t.t. Apyvartinės lėšos gaivina merdinčią ekonomiką bent menka dalimi, ko negalima pasakyti apie minimalią algą gaunantį lietuvį. Jis remia tik „Maximos“ kruopų ir duonos skyrius, bei komunalininkus ir Lukoilą...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
