Visi jaunuoliai svajoja baigę mokslus pasiekti pasaulio aukštumas, vešėti savo srities viršūnėje arba bent jau išgelbėti pasaulį, palikti žymę žmonijos istorijoje! Tačiau žinoti nuo ko pradėti ir ko mūsų žemėje reikia, gali pasirodyti sunku, kai galvojama, kad Gadafis - tai kačiukas iš komiksų.
Moksleivius paskutiniuosius ketverius mokymosi metus persekioja svarbus, bet jau vimdančiai banalus tapęs klausimas - kur bus mano vieta ateities pasaulyje? Tačiau negalime jų smerkti, juk visi pereiname tą sunkųjį nežinomybės ir abejonių kupiną laikotarpį, tad atleiskime jiems už visą tą pasimetimą, nepastovumą...
Tačiau, atrodo, džiugu kai pasitaiko jaunuolių, kurie drąsiai teigia busiantys ekonomistai. Na, šaunu, pagalvoju. Smagu, kad yra vaikų, kurie jau turi ambicingų planų ateičiai. „Na, ką, gelbėsi Graikiją?“ - nusijuokdama paklausiu. Po truputį šypsena nuo jaunuolio veido blėsta, kol jis bando suvokti mano klausimą. „Ką? Gelbėti..? Kodėl? Gal kas Olimpo kalną užgrobė..?“
Kitas jaunuolis, teigiantis norėsiąs stoti į tarptautinius santykius, išvis pasimetė, kai paklausiau, ką manantis apie santykius tarp Izraelio ir Irano. Kiti, dar neišsiaiškinę savo gyvenimo kelio, tiesiog lėkte lekia į teisę, nors lyg ir niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje bedarbių teisininkų - daugiausia. Taigi jaunimas paprasčiausiai nesidomi elementaria kasdienybe, kuri vėliau taps jų ateitimi - juk kaip jie tikisi atrasti savo vietą pasaulio kontekste, jei net nesupranta, kodėl jų tėveliai taip brangiai moka už šildymą?
Kol jaunuoliai būreliais susėda, tarkime, Katedros aikštėje arba susigrūdę ant laiptelio Užupio „Galeroje“, neretai irzliu balsu sako vienas kitam: „Nu baikit, nekalbėkit apie mokslus!“. Ne, tuo metu nebuvo aptarinėjami buvę namų darbai ar iracionalus senamadiškos mokytojos kontrolinių įvertinimas, o tiesiog viena mergina berūkydama užsiminė apie žiaurumus Sirijoje. Visa likusi „chebra“ apie tai nebuvo girdėjusi, bet ir tikrai nebuvo nusiteikusi klausyt. Jiems buvo daug aktualiau ir įdomiau aptarti, kurių merginų kojos tą dieną atrodė storos.
Gerai, gal nereikia taip žiauriai jaunimą nuvertinti, juk visgi iki Sirijos nevažinėja „mikriukai“. Tačiau nors ir paimtumėm pavyzdį, kuris yra jaunimui tiesiogiai aktualus - kylančios degalų kainos, net ir jau vairuojantys jaunuoliai retai, besiskųsdami, supranta to reiškinio priežastį. Žinoti, kas vyksta aplinkui, nėra paprasta - reikia laiko domėtis, ir negausi visų žinių iš karto, dar neparuoštos Vikipedijoje santraukos. Mokykloje taip pat negali rašyti pažymius už tai, kas per tas 45 minutes, kol vyksta pamoka, gali drastiškai pasikeisti. Mat tokius dalykus suprasti reikia laiko, kurio, atrodo, šiais laikais niekas neturi.
Jeigu dabartinė pasaulio padėtis nėra aspektas, vertas paauglių dėmesio galvojant apie savo brangią ateitį, tada nežinau, ar išvis toks yra. Dabartiniai įvykiai jiems tik būsima istorija, kurią teks „kalti“ jų vaikams. Taigi, jei taip ir toliau moksleiviai bei studentai - Lietuvos ateitis - taip nesigaudys politiniame ir ekonominiame žemėlapyje, tai Lietuvoje užaugs karta, kuri nuo tada, kai perskaitė geografijos vadovėlį septintoje klasėje, vis dar manys, kad JAV „General Motors“ - sveikas ir gyvas, arba tiesiog toliau darys prielaidą, kad Graikija eksportuoja mitus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
