„Eitynės - gražus ir pagirtinas renginys iš mūsų, kaip lietuvių ir patriotų, pusės, skirtas ne parodyt nepakantumą kažkam, o pažymėti svarbią dieną Lietuvos istorijoje bei parodyti vienybę,“ – sako gatvėje sutiktas praeivis, paklaustas apie eitynes.
Žinoma, iš karto kyla klausimas, kaip suprasti 2008 metų Kovo 11-osios eitynes, kai didelis būrys skustagalvių nešė svastiką bei kaukole išpaišytą vėliavą ir skandavo: „Juden raus“, tai į lietuvių kalbą išvertus reikštų: „žydai lauk“ ir kitus antisemitinius bei rasistinius šūkius.
Po tokių įvykių žurnalistai gavo darbo apšmeižti VISĄ Lietuvos patriotinį jaunimą ir žiniasklaidoje pasipylė pranešimai, kad esą toks įvykis yra didžiausia Lietuvos gėda, žmogaus teisių gynėjai pažėrė aktyviausiems eitynių dalyviams kaltinimus ir prasidėjo ikiteisminiai tyrimai.
„Vienas vienintelis incidentas nieko nereiškia. Kadangi jis buvo vykdytas tik žmonių susitarimu, jis tolygus gatvės muštynėms ar krepšinio sirgalių riaušėms. Pagal jas nesprendžiame apie visą sistemą. Juolab, mes bendromis jėgomis puoselėjame patriotizmą,“ – sako pašnekovas.
Dažnai sakoma: „nespręsk apie knygą pagal jos viršelį“. - Iš tikrųjų, vienas įvykis lyg ir negalėtų klijuoti nacistinės etiketės visiems patriotams. Tačiau yra kita viso to pusė – idėjos nesiformuoja staiga ir tik tuo metu. Tie žmonės, kurie eitynių metu pasisakė už rasizmą, tokį požiūrį į kitataučius „brandino“ jau seniai. Todėl savaime aišku, jog tos idėjos taip staiga nedings. Tačiau pašnekovas prisimena, kaip Vasario 16-ąją Kaune dalyvavo eitynėse, jautė didelį malonumą ir jokio noro kurstyti nesantaiką. Gal visgi nėra taip, kaip atrodo?
Nacizmas, kaip ideologija, pradėjo formuotis gerokai prieš Hitleriui ateinant į valdžią, tačiau būtent jis galutinai suformavo vado kultą ir šovinistines idėjas. Hitleris iškėlė savo tautos išskirtinumą ir persekiojo kitataučius. Istorinius faktus galima būtų sieti su dabartine situacija: daugelis eitynėse žygiuojančių skustagalvių pasisako būtent už tai, kad Lietuvoje nebūtų kitataučių. „Lietuva lietuviams“ – skanduoja jie.
Kita vertus, kam tada reikalingos eitynės? Gyvename demokratiškoje visuomenėje ir Konstitucija skelbia teisę į žodžio laisvę. Lygiai taip pat Konstitucija pasisako už tai, kad valstybėje nebūtų diskriminuojami kitos rasės ar tautybės žmonės. „Eitynės pirmiausia reikalingos patriotinių jėgų konsolidacijai, siekiant užkirsti kelią vis labiau plintančioms kosmopolitizmo ir dvasinio tautos nuskurdinimo tendencijoms. Mes džiaugiamės taip sunkiai iškovota laisve ir visada priešinsimės Briuselio ir Maskvos imperialistų užmačioms mus demoralizuoti, nutautinti ir, pagaliau, panaikinti Lietuvos valstybingumą,“ – kalba Lietuvių Tautinio Centro pirmininkas, eitynių organizatorius Ričardas Čekutis.
Simono Vyzetalio centro direktorius ir save „nacių medžiotoju“ tituluojantis Efraimas Zurofas jau ne pirmus metus siekia uždrausti eitynes. Akivaizdu, kad sprendimas nebeleisti rengti eitynių papiktintų ne tik pačius skustagalvius, tačiau ir dalį visuomenės. Jei skelbiamės laisva ir demokratiška valstybe, tai gal ir elkimės demokratiškai? Žinoma, pritarti rasinei diskriminacijai būtų antihumaniška, tačiau eitynių dalyviai kalba apie norą išsaugoti Lietuvos valstybingumą, kultūrą bei kalbą. O nerimauti visgi yra ko.
Neseniai vienos iš daugiausiai balsų Vilniaus savivaldybės rinkimuose surinkusios lenkų partijos vadovas Valdemaras Tomaševskis pareiškė, kad Lietuvoje negerbiama lenkų tautinė mažuma. Vyresni žmonės baiminasi, kad greit patys lietuviai savo šalyje taps svetimi. Juk emigravę tautiečiai užsienyje neprašo, kad šalia angliško gatvės pavadinimo būtų rašomas lietuviškasis. Todėl iškyla tautinės savimonės ir apskritai patriotiškumo problema. Tuo metu, kai daugelis lietuvių keikia valdžią ir šalį, kurioje gyvena, vadinamieji skustagalviai ją myli ir stengiasi, kad visgi prognozės, jog tokios valstybės, kaip Lietuva, po kelių dešimčių metų nebebus, neišsipildytų.
Kita vertus, Lietuvos patriotinei ideologijai daugiau ar mažiau daro įtaką Europoje susiformavęs neonacių judėjimas. Skirtumas tik tas, kad užsienyje jis yra žymiai radikalesnis. Visai neseniai Čekijoje keturi jaunuoliai sviedė tris Molotovo kokteilius į romų namą rytiniame miestelyje Vitkove, likus dienai iki Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos nacių lyderio Adolfo Hitlerio 120-ųjų gimimo metinių. Teismas juos nuteisė kalėti 20 metų. Siejant šį įvykį su Lietuvos realijomis, galima tik pasidžiaugti, jog čia tokių dalykų dar nevyksta. Tačiau nacistinės idėjos vis labiau plinta ir tampa patrauklios jaunimui. Galbūt vieną dieną radikalių pažiūrų jaunuoliai nebeapsiribos vien eitynėmis ir šūkiais?
Kyla klausimas, ar galėtume vadinti Lietuvos skustagalvius naciais ar neonaciais. Skirtumas tarp hitleriškojo nacionalsocializmo ir lietuviškosios „patriotizmo“ formos yra tas, jog lietuviai kol kas savo teise viešai reikšti nuomonę pasinaudoja tik per patriotines šventes. Tačiau kaip bebūtų gaila, visuomenėje yra nutylima, jog tie patys skinheadai pogrindyje nėra labai taikūs.
Žiniasklaidoje buvo aprašyta tik keletas atvejų, kai buvo pasistengta smurtu įrodyti, jog Lietuvoje be kitataučių, visgi, yra gyventi geriau. Tačiau dar daug atvejų nėra viešinama arba tiesiog nežinoma. Hitlerio pasekėjai tikėjo savo tautos didybe, tą patį daro ir lietuviškieji skustagalviai. Abidvi pusės nori, kad jų šalyje nebūtų kitataučių. Abidvi yra linkusios smurtu tai įrodyti, o ne taikiai.
Žinoma, klijuoti smurtautojų etiketes visiems skustagalviams patriotams būtų neprotinga. Yra nemažai Lietuvos patriotų, kurie skelbia tikrai gražias ir toli gražu ne šovinistines idėjas tautos išsaugojimui. Ričardas Čekutis teigia, jog „mūsų skleidžiama informacija sistemingai blokuojama – taip sudaromas klaidingas mūsų renginiuose dalyvaujančio patriotinio jaunimo įvaizdis“. Kaip bebūtų gaila, tačiau gerų dalykų apie eitynes ir apskritai apie patriotizmą – mažai. Atrodo, kad žiniasklaida ir visuomenė nenori žinoti viso to kitos pusės. Kita vertus, eitynių dalyviai labai nenoriai dalinasi mintimis ir visai nesistengia griauti stereotipų apie jų veiklą. Todėl nekeista, jog visuomenėje formuojasi neigiama nuomonė apie patriotų eitynes ir apskritai patriotizmo sąvoka tampa iškreipta.
Ar galima būtų teigti, jog Lietuvoje patriotizmas ir patriotinių idėjų deklaravimas tampa iškreiptas? „Dauguma nesupranta, kas yra ir kur slepiasi patriotizmas. Mokiniui sunku suvokti, jog skaitant Maironį, tą akimirką jis - patriotas. Manau, jog patriotizmo supratimą stipriai iškreipė viešasis sektorius. Mes nuolatos matome, jog tikras patriotas yra tas, kuris žiūri krepšinį, serga už Lietuvą ir, galų gale, geria lietuvišką alų,“ – sako Lietuvos mokinių parlamento narė, kultūros komiteto pirmininkė Aistė Grajauskaitė.
Iš tikrųjų, mokyklose apie patriotizmą yra kalbama labai mažai. Keisčiausia yra tai, jog mokiniams nei Maironis, nei apskritai Lietuvos istorija nekelia jokio susidomėjimo. Iš to galime matyti, kaip būsimajai kartai rūpi Tėvynės ateitis. Kita vertus, jei klijuojame nacistų etiketes patriotiniam jaunimui, tuomet galima būtų ir Kudirką, Basanavičių, Smetoną ar net Maironį vadinti nacistais, nors jie vedė Lietuvą į nepriklausomybę.
Skustagalviai teigia, jog yra stengiamasi išsaugoti nykstančią lietuvišką kultūrą, nors atrodytų, jog to nebereikia. Tačiau šiandieninės realijos rodo ką kitą.
Derėtų paminėti ir kitą patriotinio jaunimo pusę. Pavyzdžiui, Vilniaus Universiteto žygeivių klubas. Tai yra pelno nesiekianti organizacija, jungianti visus keliauti mėgstančius ir savo šalį mylinčius jaunuolius. Jie keliauja po pasaulį ir taip pat lanko gražiausias Lietuvos vietas. Įdomu ir gražu yra tai, jog į kalnų viršukalnes žygeivių klubo nariai kelia Lietuvos vėliavą, pavadina bevardžius kalnus lietuviškais pavadinimais ir puoselėja lietuviškąsias tradicijas.
Taip pat Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) kasmet rengia jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą „Misija Sibiras“. Jo tikslas yra suteikti šiuolaikiniam jaunimui galimybę parodyti savo patriotiškąją pusę visuomenei. Kasmet yra rengiamos ekspedicijos į Sibirą ir ten tvarkomi lietuvių tremtinių kapai bei bendraujama su Sibire vis dar gyvenančiais lietuviais. Jiems nereikia žygiuoti gatvėmis, todėl visuomenėje ir neatsiranda vadinančių tuos jaunuolius rasistais ar nacistais. Kur yra riba tarp šovinistinių idėjų ir patriotizmo?
„Tik tautiškai nusiteikęs, savo tautos kultūrą bei tradicijas puoselėjantis žmogus yra pajėgus suprasti ir kitos tautos žmogų,“ – sako Ričardas Čekutis. Niekur nėra deklaruojama, jog reikia negerbti kitataučių. Galų gale, tolerancija kitoms kultūroms kuriama tada, kai svetima kultūra ne perimama, tačiau suvokiama kaip unikali. Pavieniai rasistinių išpuolių atvejai neturėtų užgožti patriotinio jaunimo misijos, tačiau lygiai taip pat nederėtų aklai priimti visko, kas įtartinai dvelkia nacizmu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojų nuomonė!