Didžiausias mano užsiėmimas paskutinius kelis mėnesius - ieškojimas bet kokios informacijos apie Norvegiją bei svarstymas, kaip reiks susipakuoti visą savo gyvenimą ir persikelti. Su nekantrumu laukiu tos išsvajotos dienos, kai užrakinsiu savo namų duris ir paskutinį kartą pravažiuosiu savo gimtojo miesto gatvėmis. Žodžiu, viso gero, Lietuva!
Kad būtų aiškesnė situacija, galiu pasakyti, kad esu puikiai įsitvirtinusi Lietuvoje: nuosavi namai, gerai apmokamas darbas, ramus ir aprūpintas gyvenimas. Tačiau gimus vaikams supratau, kad turiu ,,evakuotis" (kaip kažkas rašė) iš Lietuvos dėl savo vaikų ateities. Noriu pabėgti nuo lietuviško mentaliteto, nuo netikrumo ateitimi jausmo, nuo nepasitikėjimo žmonėmis. Ir šiaip, nusibodo kovoti su lietuviškais monopoliais, nusibodo jaustis bloga, kad žinau savo teises ir siekiu jas apginti.
Ir štai, po daugelio metų svajonių apie emigraciją, aš jau kartas nuo karto peržiūriu siūlomų namų nuomą Norvegijoje, ieškau vaikams darželių ir mintyse dėstau planą, kaip visa šeima adaptuosimės.
Žinoma, perskaitau visus internete randamus emigrantų rašytus straipsnius apie Norvegiją. Turiu pasakyti, kad, bent jau man, žymiai vertingesni komentatorių pasisakymai - ten gali rasti tikresnę tikrovę ir labiau suprasti, kas laukia toje šalyje užsieniečių.
Kas laukia manęs ir mano šeimos? Tikiu, kad sunki adaptacija ir įdomus gyvenimas. O mūsų gyvenimas, kaip ir kitų emigrantų, važiuojančių ne į žuvies ar statybų pramonę, o į tarptautines kompanijas su ilgalaikėmis sutartimis. Taigi, su vyru dirbame tarptautinėse kompanijose, vaikai eina į privatų darželį, vėliau į tarptautinę mokyklą, po darbo einu savanoriauti į komūną - įvairūs užsiėmimai su vaikais ar kita tuo metu reikalinga pagalba - taip tikiuosi greičiau adaptuotis ir susirasti jei ne draugų, tai bent pažystamų. Laisvalaikiu mokomės norvegų kalbą, o savaitgaliais turistaujame po vietines apylinkes. Tiesa, kurį laiką gyvensime nuomotame name, kol po kelių metų darbo galėsime pasistatyti savąjį. Žodžiu, visi patenkinti ir laimingi, o kai pasiilgsime artimųjų, būtinai pasikviesime į svečius su ilgesne viešnage:) Štai tokia mūsų gyvenimo Norvegijoje vizija.
Didžiausia baimė, galvojant apie emigraciją, ne darbas, ne pinigai, net ne adaptacija, o socialinis gyvenimas. Net jei atsitiktų taip, kad sunkiai susibendrautume su kaimynais, neturėtume draugų, nepriimtų mūsų vietiniai, o vienintelis bendravimo šaltinis - internetas, tokia situacija tik priverstų dar daugiau dėti pastangų, ieškoti būdų, kaip tapti įdomiems, reikalingiems, saviems.
Ir nepamirškite, kad ne tautybė, ne darbo pobūdis ar pareigos, išsilavinimas, išvaizda, charakterio savybės lemia gerą ar blogą gyvenimą. Tikiu, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių noro ir įdėtų pastangų. Taigi visiems emigrantams sėkmės!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
