Visi mokame reikalauti ir išsireikalauti. Tačiau visiškai pamirštame apie pareigas. Vilniaus miestą aptarnaujantis viešasis transportas yra būtinas ir gyvybiškai svarbus daugeliui miesto gyventojų. Jie kasdien naudojasi juo. Moka už suteikiamas paslaugas ir tikisi, kad jos bus kokybiškos. Tačiau pastaruoju metu nieko nebelieka kaip tik imti ir prabilti apie neigiamus veiksnius.
Pavasarį atsiradę nauji 80 ir 81 bei buvę seni 26a ir 53a autobusai po vasaros atostogų taip ir nesugrįžo į gatves.
Jau 2 mėnesius naudojamės lipimu pro priekines duris sistema. Ką iš to turime? Susigrūdimą autobuso priekyje ir pustuštį galą. Taip pat sugaišimus prie didesnių stotelių bei nuolatinius vėlavimus ir žmonių ir taip jau riboto laiko gaišinimą. Kelionė, kuri užtrukdavo 10 minučių, nuo šiol pareikalauja mažiausiai 25 minučių.
Tiesa, reikia džiaugtis, jei autobusas atvažiuoja išvis. Sekmadienį, Fabijoniškėse turėjo važiuoti trys autobusai. Iš jų vienas privatus. Tokia informacija buvo pateikta Vilniaus viešojo transporto interneto tinklalapyje bei prie stotelės kabančiuose tvarkaraščiuose.
Tačiau pralaukę ir savo autobusų taip ir nesulaukę žmonės skubėdami į darbą (ir sekmadieniais kai kuriems tenka dirbti), bažnyčią, pas draugus, privalėjo naudotis vadinamojo „mikriuko“ paslaugomis, nors turėjo nuolatinį Vilniaus miesto viešojo transporto bilietą.
Kas atsako už autobusų vėlavimą, jų neatvykimą ir klientų patiriamus nepatogumus bei finansinius nuostolius? Lieka tik apgailestauti, kad mokame reikalauti, bet pamirštame apie savo žmonių poreikius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
