Esu modernus žmogus, mėgstu naujoves ir visada stengiuosi įsigyti koki naują daiktą, kai jis pasirodo prekyboje. Telefonai, vaizdo ir garso technika pas mane visada neatslieka nuo mados tendencijų. Kalbant apie naujoves, man svarbu, kad jos mane suptų įvairiose srityse. Taip pat esu ir šunų augintojas, per gyvenima turėjau kelias dešimtis šunų, didelių ir mažų, margų ir vienspalvių.
Iš tiesų, niekada, kai imdavom naują šunį, nepagalvodavom, ar jis mum patinka, tik po kiek laiko, kai kaimynas įsigydavo kokį brangesnį iš turgaus ar veislyno, suprasdavau, kad musiškis nėra patrauklus akiai, o dažnai ir charakterio blogo, dažniausiai mano nuomonė sutapdavo su tėvų nuomone, tad išveždavom savo šunį „riešutaut“, miestiečiams paaiškinu, kad tai reiškia kilpa ant kalo ir ant šakos, kaimynai tiesiog pririšdavo prie medžio kur atokioje vietoje, bet kol nudvėsdavo tas šuo, visas miškas nuo staugimo skambėdavo.
Turbūt dėl mano modernių pažiūrų ir naujovių mėgimo labiausiai prisidėjo tėvai, pas mus ne tik daiktai, bet ir šunys keisdavosi greitai kaip metų laikai. Dabar gyvename tokiu laiku, kai viskas tapo dar papraščiau. Tėvų šuo, toks jau ne jaunas, apie 5 metus, bent vieną kartą metuose atsiveda kaip aš sakau „papildymą“, o jis dažniausiai būna bent šeši jaunikliai. O aš ne tik naujoves mėgstu, nuo jaunystės turiu verslumo gislelę, tėvas ankščiau duobę iškasdavo ir viskas tam nereikalingam prieaugiui, bet bėda būdavo, kad būdami jau kelių savaičių šunys net išsikasdavo iš jos, motina patarė kibirą vandens užpilinėti, bet kiek čia daug reikalų. O aš iš karto šioje situacijoje įžvelgiau galimybę užsidirbti.
Paprasta ta mūsų kalė, kaimo lenciūginė, kaip sakoma, bet kai tie jos vaikai maži, kas čia atskirs, kokie jie užaugę bus. Tai aš juos pasiimu ir į turgų ar kokius skelbimus internete pridedu, parašai, kad vilkšuniai kokie, be dokumentų, tik 150 Lt, ir žiūrėk, jau pasipildo kišenė viena kita šimtine. Aišku būna, kad ir neperka niekas, net dykai praktiškai neima, tai tenka atsikratyti.
Anądien vieną tokį likusį vežiau į prieglaudą, o ten žiūriu nemažai neblogų šunų yra, siūliau jiems keisti tą mažą i tokį grąžų haskį, žinau, kad tai madingas šuo ir brangus, galima būtų paskui ne po 100 Lt uždirbti, deja, man jo nedavė ir dar paklausė, ar paaukosiu prieglaudai, kokia nesąmonė, tegul džiaugiasi, kad paslaugą padariau ir atvežiau iki vietos, nes būčiau kur į šulinį įmetęs ir galėtų įsitraukti. Grįžau namo, žiūriu į mūsų šunį ir sakau namiškiams, laikas atsinaujinti, penkis metus tą patį šeriam, dar kažkokia liga užpuolus, pats laikas juo atsikratyti, negalima senais daiktais ilgai naudotis, kai tiek visko naujo yra.
VšĮ „Penkta koja“, turinti per 130 šūnų savo globoje, prašo visuomenės solidarizuotis ir elgtis astakingai su tais, kurie visiškai yra priklausomi nuo žmonių valios - tai mūsų keturkojai draugai. Priimdami į savo šeimą naują šeimos narį, labai gerai apsvarstykite, ar tai tikrai geras sprendimas, kuris atitinka jūsų galimybes. Galvodami apie šuns įsigijimą pirmiausia atvykite į prieglaudą, čia jūsų laukia labai daug nuostabių gyvūnų, kurie bus visą gyvenimą dėkingi už jūsų rūpestį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
