Šiuo metu dirbu nedidelėje dalių bei technikos gamybos/remonto/pardavimo įmonėje. Mano darbo vietą nesunku pavadinti „psichologo pozicija“ - t.y. žmogus, kuris priima užsakymus iš klientų, perduoda juos gamybos skyriui, paguodžia klientus, jei jų mėgstama technika sulūžo ar pataria visais gyvenimo klausimais.

Darbas ne iš lengvųjų, bet įdomus, nes nėra monotonijos, klientų ratas aprėpiantis visą Lietuvą, linksmi bei draugiški kolegos. Dėl šios priežasties nepatingiu pasilikti po darbo (jei kažko nespėjame) ar atvykti anksčiau, jei taip patogiau klientams. Vienu iš retesnių atvejų sulaukiu ir klientų ar kolegų padėkos, toks jau tas mūsų lietuvių bruožas – daug skųstis, bet mažai kuo pasidžiaugti ar kam padėkoti.

Nors tai ne pirmoji ir net ne penktoji bendrovė, kurioje darbuojuosi, bet čia jau jaučiuosi gerai. Prisipažinsiu, kad būdamas 32 jau dirbu 12 įmonėje Lietuvoje. Nė vienos įmonės nepalikau tinkamai neperdavęs darbų ar neapmokęs būsimo darbuotojo, nė vienos įmonės nepalikau „trenkdamas durimis“, taip pat nė iš vienos įmonės nebuvau išmestas dėl kokios nors priežasties.

Visose darbovietėse vertinau savo darbo poziciją, niekuomet nesidrovėjau varstyti direktoriaus kabineto durų, visuomet stengiausi tobulėti. Daugumoje savo darboviečių pradėjau dirbti nuo nedidelės algos, bet net nepraėjus bandomajam laikotarpiui jau uždirbdavau beveik tiek pat, o kartais ir daugiau nei kolegos. Deja, problema yra tai, jog ne tik alga mane motyvuoja. Labai svarbi galimybė tobulėti, svarbus kolektyvas – vis dėlto be darnios komandos gerų rezultatų tikėtis neverta. Na, bet sugrįžkime prie to žodžio „alga“...

Alga yra tai, ką aš gaunu už mėnesį mąstymo, bendravimo, protinio bei fizinio darbo. Tai mano sukurto produkto piniginis atspindys. Tad natūralu, kad sukurdamas tinkamą produktą noriu ir turiu šventą įsitikinimą, jog privalau gauti tinkamą atlyginimą. Šiuo atveju aš netgi nekalbu apie kiekinę atlyginimo formą, o patį atlyginimą. Tinkamu atlyginimu vadinu sutartu laiku pasirodžiusį skaičiukų padidėjimą savo banko sąskaitoje. Tinkamo atlyginimo dydis tėra tik nuo kiekvieno žmogaus bei jo atliekamo darbo priklausantis faktorius, kuris nesusijęs su tinkama atlyginimo forma.

Kaip jau minėjau anksčiau, atlyginimas nėra mano pagrindinis varikliukas, bet džiaugiuosi kiekvieną mėnesį sulaukdamas tų skaičiukų viename iš el.bankininkystės laukelių. Deja, realybė yra tokia, kad mane supa begalė žmonių, kurie tik skėsčioja rankomis ir liūdnais veidais pasakoja savo istorijas...

Nors nušauk, nesuprantu, kaip galima sukurti tinkamą produktą, ir savo tinkamo atlyginimo laukti tris mėnesius, pusmetį, metus? Tikrai nesuprantu, kaip galima tinkamai atlikti savo pareigas ir praėjus jau investuotam savo laikui, visam išraudusiam iš gėdos, pasislėpusiam kamputyje (idant nematytų kolegos) įsidėti baltą vokelį sau į kišenę? O dar baisiau, jei net vokelio negauni, o darbdavys tą patį naudoja jau dešimt metų tau tik atnešdamas jį ir leisdamas pasiimti jo turinį. Net galvoje netelpa tas vokelio vaizdinys su vardu ir pavarde „nukentėjusio“, kuriam paskirta ši pasakiška alga...

Tikrai žinau, jog yra manančių, jog žmonės gaudami atlyginimus vokeliuose gali gauti daugiau pinigų, nes taip nuslepiami mokesčiai valstybei (atseit, daugiau lieka jiems)... Bet kiek „paštininkų“ .... – labai atsiprašau, nes nenoriu įžeisti tikrųjų paštininkų, bet kito pavadinimo vokelius imantiems ar gaunantiems žmonėms šiuo metu negaliu sugalvoti – taigi, kiek „paštininkų“ besutinku, nė vienas nėra tas didžiuliu atlyginimu vokelyje besidžiaugiantis asmuo. Tad kur ta paslaptis?

Vėlgi jau įsivaizduoju pesimistų strėles skriejančias manęs link:
- Tau lengva šnekėti – gauni atlyginimą „baltais“ ir kalbi, kaip blogai vokeliai...

Deja, turiu atsakymą ir šiems žmonėms. 12 įmonių ir nė vienos įmonės mokančios vokeliais? Žinoma, tai yra mano svajonė. Bet.... Tai tik svajonė. Iš šių 12 įmonių dirbau dviejuose „pašto skyriuose“, kur sulaukdavau „laiškų“... Vienoje įmonėje dirbau jaunas, tad net nesusimąsčiau apie tinkamo atlyginimo privalumus. Kitoje įmonėje parodęs savo gabumus bei teikiamą naudą įmonei paprašiau direktoriaus tinkamai mokėti atlyginimą. Nesupraskite klaidingai, mandagiai, žmogiškai paaiškinau savo norus bei aplinkybes, kodėl to noriu. Kaip galite suprasti iš šio straipsnio, savo darbo toje įmonėje nepratęsiau. Gražiai atsisveikinome su darbdaviu.

Šiandien nebeiškenčiau ir prisėdau išdėti savo mintis ant popieriaus. Galbūt jos padės kam nors apsispręsti, ar prisiminti, jog tai nėra išeitis. Kodėl šiandien? Anksčiau net nesusimąsčiau, kad „paštininkas“ ligos atveju tiesiog ilsisi namuose ir darbdavys neprivalo jam mokėti – juk jis nedirba...Jeigu „paštininkas“ atostogauja – kam jam mokėti už dykaduoniavimą namuose ar užsienio kurortuose?

O jeigu „paštininkas“ voką beplėšdamas įsipjaus į pirštą ir norės gauti tinkamas gydymo procedūras – juk net darbdavys nesutiks, jog 0,00000005 etato pas jį dirbantis žmogus susižeidė būtent darbo vietoje....

Mielieji, skaitantys mano rašliavą, aš tikiu, kad Jūs:
1) esate gabūs ir sukuriate tinkamą produktą – jūs nusipelnote gauti tinkamą atlyginimą!;
2) esate sąžiningi ir pilnai atliekate savo pareigas – jūs privalote gauti tinkamą atlyginimą!;
3) esate mandagūs ir puikiai teikiate su darbu susijusias paslaugas – jūs turite didžiuotis savo atliktu darbu ir nebijoti pripažinti, kad tinkamą atlyginimą užsidirbote!

Tikiuosi, jog mes visi kartu išpirksime visus vokus, kad visi „paštininkai“ taps darbuotojais, ir kad mūsų visų dienos nuo to bus tik šviesesnės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!