Popamokinė veikla – labai svarbi moksleivių užimtumo sritis, suteikianti galimybes atsiskleisti jų gabumams, leidžianti pagilinti ir praktiškai panaudoti žinias, įgytas pamokų metu. Neformalus ugdymas taip pat yra neatsiejama moksleivio asmenybės ugdymo dalis, stiprinanti savarankiškumą, kūrybiškumą, iniciatyvumą, pilietiškumą, lavinanti vaizduotę, komunikabilumą. Tačiau ar popamokinė veikla visur plėtojama sėkmingai?
Pastaraisiais metais pasirodė įvairius popamokinės veikos aspektus gvildenančių publikacijų (autoriai: S. Dzenuškaitė, R. Makarskaitė, S. Eitminavičius, A. Paulavičiūtė I. Zaleckienė ir kt.). Tačiau susipažinus su ligšioliniu problemų analizės įdirbiu popamokinės veiklos srityje, pastebėtinas naujų empirinių tyrimų trūkumas, kuris apsunkina strateginį problemų sprendimą.
Remiantis tyrimu „Popamokinės veiklos veiksmingumas“, galima teigti, kad didelę įtaką vaikų popamokinei veiklai turi šeimos pajamos, tiesiogiai, išplėsdamos ar susiaurindamos dalyvavimo galimybes mokamuose užsiėmimuose. Ne paslaptis, jog kaime neretas turi alkoholizmo problemų, dažnas vaikas yra iš rizikos grupės šeimų. Kaimuose paaugliai dažniausiai kaip laisvalaikio praleidimo priemonę renkasi svaigalus, cigaretes ar kitokią nepriimtiną veiklą. Tačiau ar galima juos kaltinti?
Kaimo vaikams, taip pat kaip ir miesto, reikia užimtumo, ir ne vien veikiančios bibliotekos su vienu kompiuteriu, bet šio to daugiau. Būtų puiku, jei kaime atsidarytų, kad ir laisvalaikio ar dienos centras, kuris būtų naudingas ne vien vaikams, paaugliams, bet ir jų tėvams. Taip suaktyvėtų tarpusavio bendravimas, bendradarbiavimas, asmenybių tobulėjimas, pats kaimas taptų patrauklesnis, įgautų gyvybės, judėjimo, kokybiškesnio gyvenimo polėkį. Jaunimui reikia padėti sėkmingai įveikti aplinkos keliamą riziką ir iššūkius. Siūlant kuo įvairesnę popamokinę veiklą, kuri tenkintų kiekvieno moksleivio poreikius.
Neformalus ugdymas yra opi problema kaimo bendruomenėse. Lengva kalbėti ir siūlyti idėjas miesto gyventojams, kai jų vaikai turi veikiančius dienos centrus, meno mokyklas ir pan. O kuo tuo tarpu gali pasigirti kaimo vaikai? Būreliais „popieriuje“? Kaimui reikalingas žmogus - mokytojas, kuris gebėtų sudominti vaikus, juos užimti. Padėti atrasti vaikui jį dominančią sritį, kurioje ugdytinis galėtų realizuoti save, savo idėjas, ugdytųsi kaip asmenybė, tobulėtų. Nereikia kaltinti vaikų, jog jie nueina šunkeliais, neveikia nieko doro, galop jų elgesys tampa asocialus, amoralus. Kuomet po pamokų mokiniai neturi kuo užsiimti, ugdosi kas kaip išmano, kokį pavyzdį mato šeimoje.
Džiugu, kai kaimo gyvenvietėje atsiranda šviesuolis, kuris kupinas idėjų ir noro jas plėtoti vaikų labui. Tačiau ką daryti kaimo vaikams, kai tokio šviesuolio nėra? Kur dėtis vaikams, kuomet gyveni mažame miestelyje, veiklos jame nėra. O artimiausias veikiantis kultūros centras už 13 km. Labiausiai šia prasme nuskriausti kaimo mokiniai. Tik vienetas ryžtasi po kelioliką kilometrų važinėti į dailės, muzikos, sporto mokyklas, o galimybių lavintis arčiau namų neturi todėl, kad mažoms mokyklėlėms sunku prisikviesti specialistų. Šiuo klausimu būtų galima pasvarstyti geltonųjų autobusiukų panaudojimo galimybes. Vaikai galėtų būti vežiojami į įvairius renginius ir pan.
Kaimo mokykloje popamokinė veikla nėra sisteminga. Kartkartėmis vykdomi pavieniai renginiai, tačiau juk jų tikrai nepakanka kaimo jaunimui. Lietuvoje, siekiant įveikti atskirties problemą kaime, tūrėtų būti aktyviau kuriamos programos, projektai, atsiliepiantys į socialinius bei kultūrinius tiek kaimo jaunimo, tiek suaugusiųjų poreikius. Galėtų būti sukurta ugdymosi poreikius atitinkanti mokymosi aplinka, leidžianti prasmingai pailsėti po pamokų, pavalgyti, dalyvauti mokiniams įdomiuose būreliuose, įsitraukti į projektinę - kūrybinę veiklą, tuo būdu skatinant norą mokytis, dirbti, bendradarbiauti, ugdyti pasitikėjimą savo asmens galiomis. Organizuoti papildomas auklėtojo, psichologo, profesinio informavimo paslaugas, kurių metu patys pedagogai ugdytų savo kompetencijas, pakeltų pedagoginę - psichologinę kvalifikaciją.
Popamokinė veikla, ypač mažuose miesteliuose, yra opi problema, kuriai tūrėtų būti skiriama daugiau dėmesio. Vaiko socializacija ir individualizacija, įvairiapusiškos asmenybės ugdymas turi tapti aiškiai išsakytu neformaliojo švietimo tikslu. Juk jaunoji karta – mūsų ateitis. Todėl labai svarbu ugdyti vaikų gebėjimą ir pasirengimą atsispirti socialiniam spaudimui, suvokti ir įveikti psichologines problemas, kurios ateityje gali priartinti prie žalingo ir nederamo elgesio.
Dėl to socialinės pagalbos poveikis, popamokinė vaikų užimtumo programa bendrojo lavinimo mokykloje yra būtina. Vaikams reikia padėti atrasti save, realizuoti savo idėjas, diegti tinkamas vertybes, norint, kad vaikai savo individualiu tempu, pajustų mokymosi džiaugsmą, turėtų galimybę įgyti tinkamą išsilavinimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
