Nežinau, gal tai ir ne mano atradimas, bet knygų neskaičiau ir sugalvojau bei pritaikiau jį sau pati.
Pirmas žingsnis yra suvokti pačiam, kad rūkymas yra tokia pati priklausomybė, kaip nuo narkotikų. Susidaro ne tik stipri fizinė priklausomybė, bet stipriai pasikeičia rūkančiojo mąstymas, o tai labiausiai ir trukdo atsikratyti šios priklausomybės.
Pats patarimo klausiantis skaitytojas rašo, kad svarbiausias pirkinys yra cigaretės. Šitos situacijos absurdą gali suvokti tik jau metęs rūkyti žmogus. Rūkančiajam tai atrodo normalu. Kaip ir tarkime namuose laikyti atsarginį cigarečių pakelį "juodai dienai", atsargai nešiotis žiebtuvėlį ar degtukus, arba stypsoti lauke per lietų ar pūgą, kad surūkytum cigaretę... Manau, dauguma metusiųjų gali papasakoti daug tokių absurdiškų dalykų, kurie rūkantiesiems atrodo visiškai normalūs.
Antra - svarbu suvokti, kad rūkymas yra blogis. Tai ne malonumas, kurį sau uždrausime. Ne bendravimo forma, kurios sau neleisime. O būtent tai yra mus žalojantis bjaurus įprotis, kurio atsikratę išsilaisviname. Tik taip mąstydama sugebėjau atsilaikyti, kai norėdavosi pagailėti savęs ir leisti sutraukti vieną kitą "nekaltą" dūmelį. Vėlgi, tas noras savęs "pagailėti" juk kyla iš to pasikeitusio rūkančiojo mąstymo.
Kitas etapas yra susivokimas, kas valdo - ar pats valdai rūkymą, ar vis dėlto rūkymas valdo tave. Sąžiningai patyrinėjus savo įpročius paaiškėja, kad vis dėlto valdo rūkymas. Tada turi apsispręst, kad privalai jį suvaldyti. Tai reiškia, kad nusistatai griežtai, kada rūkai, kiek surūkai per dieną ir t.t. Taigi, tarkime, jei jau parūkei per kavos pertraukėlę, nebeleki rūkyti po 15 min. su kolega, net jei ir labai kviečia, nes kitas parūkymas bus tik per pietų pertrauką. Ir ne prieš pietus ir po pietų po 2 cigaretes, bet griežtai viena cigaretė tik tada, kada esi apsisprendęs pats.
Kai jau baigiasi šie paruošiamieji "etapai", galima po truputį mesti rūkyti.
Po skaudžių nesėkmių mėginant mesti staigiai, aš nusprendžiau mesti palengva. Aš žinojau, kad ir toliau rūkau, bet tiesiog mažinu ir reguliuoju surūkomų cigarečių skaičių.
Taigi, kai jau yra sureguliuotas rūkymo "grafikas" ir yra atsiradę įgūdžiai atsisakyti pagundos parūkyti, kada "nepriklauso", galima išbraukti pirmąjį parūkymą iš dienos grafiko. Jei pirmą kartą rūkei po rytinės kavos, po rytinės kavos neberūkai ir išlauki iki kito parūkymo.
Atsilaikyti padeda žinojimas, kad tikrai parūkysi tik reikia truputį pakentėti ir pasididžiavimas savimi, kad sugebi savo blogą įprotį suvaldyti. Mąstyti reikia ne "vajeeetau jau 9 ryto, o aš dar šiandien nerūkiau", o "oho, jau 9 ryto, o aš sugebėjau iki šiol išsilaikyti nerūkęs". Kai parūkymas po rytinės kavos "dingsta", galima imtis sekančio parūkymo, kuris dabar jau yra tapęs pirmuoju ir t.t.
Taip pamažu mažinant parūkymų skaičių per dieną, galiausiai pirmas parūkymas lieka vakarui. Tuomet vadovaujantis logika "jei jau sugebu išsilaikyti visą dieną, kam dabar save teršti vakare" reikėtų panaikinti ir jį...
Kodėl aš naikinau visada pirmuosius parūkymus, o ne kitu būdu mažinau surūkomų cigarečių? Tiesiog pastebėjau, kad lengviausia iškęsti nerūkius, kol nesurūkai pirmos cigaretės tą dieną.
Šitaip metusi rūkyti, nerūkau jau šešerius metus. Bet tikrai negaliu pasakyti, kad priklausomybės atsikračiau visiškai, nes kartais vis dar užsinoriu sutraukti dūmelį... Ir sulaiko tik žinojimas, kad tai yra narkotikas ir kad liksiu priklausoma nuo jo visą gyvenimą. Tiesiog dabar aš tą priklausomybę suvaldžiau. Jei pamėginsiu vėl, net ir vieną cigaretę, mano priklausomybė vėl taps nebevaldoma.
Taigi, sėkmės suvaldant savąją priklausomybę! Tikiuosi, mano rašinys kam nors duos gerų minčių atrandant savus būdus tai padaryti.
O nerūkantiems galiu pasakyti, kad geriausias būdas mesti - visai nepradėti. Neužsikraukite sau tos kupros visam gyvenimui!
Aš pati rūkyti pradėjau jauna ir žinau, kad jaunas žmogus tada pasijaučia labai laisvas, suaugęs, savarankiškas, stiprus ir pan. Vis dėlto realybė yra tokia, kad kaip tik tampi priklausomas, silpnas, valdomas savo įpročio. Jeigu cigaretės parduodamos legaliai, tai visai nereiškia, kad jos nėra narkotikas.
Dėkojame DELFI skaitytojai už atsiliepimą į kito skaitytojo pagalbos šauksmą!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!