Ko gero geriausiai mano nuomonę apie viešąjį transportą atspindės eilinis pasakojimas apie kasdienes keliones autobusu į darbą ir iš jo. Taigi kelionė prasideda 6.45 val. ryto. Na, bent jau turėtų prasidėti šiuo laiku, tačiau per daugiau kaip 3 mėnesius mano kasdienių kelionių autobuso maršrutu Nr. 73 gal tik koks vienas autobusas atvažiavo laiku. Visi kiti – mažiausiai 5-10 min. atvažiuodavo pavėlavę. Na tiek to, tokį ankstyvą rytą galbūt kartais ir apsidžiaugiu, kad autobusas vėluoja, nes dažnai ir pati iš namų išbėgu per vėlai.
Kita vertus, kai autobusas, spaudžiant maždaug 20 laipsnių šalčiui, neatvažiuoja nei po 5 min, nei po 10 ar 15 min, to minėto „džiaugsmo“ nebelieka. Ir kai taip atsitinka du kartus vienos per savaitę... na ir patys turbūt suprantate, nusivylimas ir pyktis būna begalinis. Deja, tą pyktį tenka užgniaužti, nes niekur nedingsiu, į darbą vis tiek reikia keliauti.
Taigi, pagaliau sulaukus savo ilgai laukto autobuso, dažnai tenka praleisti į priekį „nuožmiai“ nusiteikusius asmenis (dažniausiai vyresnio amžiaus), kurių akyse „žiba“ ne dolerio ženklas, bet laisva autobuso kėdė. Tiek to, galiu ir pastovėti tas 40 minučių. Tačiau turiu prisipažinti, kad ir kokio jauno amžiaus pati bebūčiau, apsidairiusi ar aplinkui nėra kokių ligotų ar šiaip gerokai pagyvenusių žmonių, pastebėjus laisvą vietelę, ir mano akyse suspinti tas pats ženklas.
Paprastai šio maršruto autobusas būna, kaip aš sakau, „trumpas autobusas“, todėl po kelių stotelių prisikemša pilnas. Pabandykite kada sausakimšame autobuse įsiklausyti į garsus, galite išgirsti netgi tam tikrą melodiją. Paprastai mano ausis pasiekia tik kosinčių keleivių kakofonija. Atkreipkite dėmesį, vienam keleiviui sukosėjus, pradeda kosėti ir visi likusieji. Tikrai! Lyg išgirdus kito kosėjimą, visi kiti taip pat užsimano pranešti apie savo ligą. Na, toks tas gyvenimas, niekas neapsaugotas nuo peršalimo ar kitų ligų.
Tik, deja, kiti žmonės pamiršta laikytis elementariausių higienos taisyklių. Žmonės, kosėdami užsidenkite burnas! Argi tai didelis prašymas? Ačiū. Tiesa, po daugiau kaip 8-erių metų gyvenimo Vilniuje ir tiek pat laiko važinėjimo Vilniaus viešuoju transportu, manau, kad esu įgijusi tikrai stiprų imunitetą daugumai ligų. Net nepamenu, kada paskutinį kartą buvau rimtai peršalusi ar tuo labiau sirgusi gripu. Turbūt už tai turėčiau būti dėkinga viešajam transportui?
Gerai, grįžkime prie šiuo metu didžiausios problemos – šalčio, kai dieną lauke spaudžia minus 20 – 25 laipsnių speigas. Ko gero, ne vienam teko važiuoti autobusu ar troleibusu su gražiausiais ledo raštais išmargintais (IŠ VIDAUS!!!) langais. Tai kokia turi būti temperatūra autobuso viduje, kad langai po 10 valandų jo darbo (važinėjimo) dar tebebūtų apledėję? Ir ar ne pikta pasidaro, kai pamatai už vairo sėdintį savo „kamurkėje“ vairuotoją, apsirengusį tik megztiniu (t.y. be striukės)? Dažname autobuse netgi visiškai nešildo! Arba šildo, tik dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių tos šilumos nefiksuoja nė viena žmogaus galūnė. Išvada viena – vasarą viešajame transporte nėra kuo kvėpuoti, trūksta oro, o žiemą dėl šalčio neįmanoma išbūti. Ar tai humaniška?
Tiesa, tenka naudotis ir kitais maršrutais. Imkime kad ir autobuso maršrutą Nr. 6. Nieko prieš jį blogo lyg ir neturiu, tik tiek, kad kas antras šiuo maršrutu važiuojantis autobusas – kažkokia metalinė skardinė, kurios amžių sunku ir benusakyti. Daug tokių autobusų, jei juos taip dar galima pavadinti, važinėja Vilniuje. Žinoma, reikia suprasti, autobusas savo jau atitarnavo, bet gerb. paslaugos teikėjas jo dar „neišleidžia pensijon“. Naudos tol, kol bevažiuojant subyrės.
Kiekvienas toks autobusas turi kokį milijoną lopų lopelių, priveržtų varželiais. Tai jie ir barška važiuojant duobėtais Vilniaus keliais. Tiek to, reikia suprasti viešojo transporto paslaugas teikiančią bendrovę, visi mes spaudžiame citriną iki paskutinio lašo. Tačiau šiai bendrovei reikėtų bent šiek tiek susimąstyti ir apie jos paslaugas gaunantį keleivį. Kai važiuoji autobusu tokią šaltą žiemą kaip ši, ir kai pro visus įmanomus plyšelius (greičiausiai pro minėtus lopus lopelius) pučia žvarbūs vėjai... na, tada jau tampa sunku suprasti ir pateisinti minėtos bendrovės sprendimus naudoti atgyvenusią techniką.
Labai norėčiau įdėti nors kelias nuotraukas, kuriose užfiksuoti tarp durų žiojintys 3-5 cm plyšiai. Deja, pabijojau išsitraukti fotoaparatą, kad šio objektyvas kaipmat neužšaltų. Nereikia būti meteorologu ar fiziku, kad suprastum, kaip žieminis vėjas ir tokio pločio skylės vienas su kitu sąveikauja. Žinoma, vasarą toks natūralus kondicionierius labai gelbsti sausakimšuose autobusuose/troleibusuose, tačiau žiemos metu tai nėra labai pageidaujamas dalykas.
Vairuotojai irgi ne ką geresni, matyt, visus sieja bendra „misija, vizija“, ar pan. Pavyzdžiui, važiuojant tokiu ir šiaip jau atšaldytu autobusu minus 20 laipsnių temperatūroje, kiekvienoje stotelėje vairuotojai (gink Die, ne visi), atidarę duris dar pastovi, nežinia ko laukdami. Dažnai kokia neišsikentusi močiutė pamėlusiomis nuo šalčio lūpomis vairuotojui surinka, kad uždarytų duris ir taip daugiau nešaldytų autobuso. Bet kur ten jis (vairuojas) išgirs! Juk sėdi prišildytoje savo kabinoje, pasileidęs „ruskoje radijo“ ir vargo nemato.
Turiu prisipažinti, kad bandžiau ieškoti teisės aktų, kodeksų ar kitų dokumentų, kuriuose būtų apibrėžta kažkas panašaus į viešojo transporto keleivio teises. Deja, nesėkmingai. Žinoma, Važiavimo maršrutiniais autobusais ir troleibusais taisyklėse yra toks skyrius „Keleivių teisės, pareigos ir atsakomybė“. Perskaičius šį skyrių, paaiškėja, kad keleivis teisių nelabai ir turi, o pareigų – nemažai.
Gerai, žvelkime toliau. Skyriuje „Vežėjo pareigos ir atsakomybė“ randu kažką panašaus į vežėjo pareigą – užtikrinti autobusų ir troleibusų saugumą ir transporto priemonių švarą. Deja, švaros čia mažai... Juoką sukelia ir bendrovės internetiniame tinklalapyje skelbiama misija – rūpintis savo keleiviais ir siekti juos saugiai, laiku ir patogiai nuvežti nustatytais maršrutais. Na, tampa įdomu, kuriuo maršrutu reikia važiuoti, kad patirtum tokį „rūpestį ir patogumą“.
Reziumuojant galiu pasakyti, kad po tokių rytinių ir vakarinių kelionių dažnai įsivaizduoju suprantanti, kaip jautėsi mūsų seneliai, vežami į Sibirą. Lai nė vienas iš jų neįsižeidžia, bet tokia mano, paprastos keleivės, kas mėnesį mokančios 85 Lt už nuolatinį autobuso bilietą, nuomonė. Manau, kad kas mėnesį mokėdama tokią pinigų sumą, nusipeniau gauti bent šiokį tokį komfortą. Dabar suprantu – turbūt esu naivi. Taip kiekvieną žiemos darbo dienos rytą, po 40 minučių važiavimo autobusu - šaldytuvu, sušalusiomis it ledo luitai kojomis keliauju į darbą. Galime tik pasidžiaugti, kad turime tokį supratingą Susisiekimo ministrą, kuris mumis pasirūpina. Atsiprašau, už ironiją – kitaip neišeina.
P.S. Straipsnis neliečia maršrutų, susijusių su Užupiu. Čia juk kita Respublika, čia važinėja šilti ir blizgantys autobusai.
Pagarbiai,
Vilniaus viešojo transporto keleivė
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!