Taigi ko siekiame girdami vaikus? Sakysite, kad parodom jiems savo meilę, parodom, kad svarbus jų elgesys, pagirdami padedam (mokome) atskirti gerą elgesį nuo blogo.
Tai tik dalis tiesos. Ganėtinai žymus žmogaus elgesio tyrinėtojas Alfis Konas (Alfie Kohn), JAV garsus kaip tradicinių auklėjimo teorijų kritikas, teigia, jog pagirdami vaiką, mes siekiame egoistinės naudos sau ir vaiką greičiau nubaudžiame nei paskatiname.
Pagirdami vaiką mes manipuliuojame jo elgesiu. Už gerai atliktą darbą ar veiksmą ištartas „šaunuolis“ vaiką tiesiog išmoko, kaip „teisingai“ elgtis – kad kitąkart nebūtum nubaustas. Tėvai net nebando gilintis į emocinę vaiko būseną.
Girdami vaiką išugdome juos priklausomus nuo pagyrimų. Vaikai, norėdami įtikti tėvams, elgsis tik taip, už ką jie giriami. Visa kita nebus svarbu. Be to, girdami vaiką, didiname jo priklausomybę nuo mūsų ir mažiname jo saugumo jausmą. Bet kokia mūsų abejonė vaiko elgesiu mažins jo pasitikėjimą savimi, nes jis jau įpratęs elgtis tik taip, kad būtų nuolatos giriamas.
Vaiką pagyrę atimame iš jo malonumą jausti. Savo pagyrimu vaikui aiškiai nurodome, kada jis turėtų būti patenkintas savo elgesiu. „Šaunuolis“ nuskamba vaikui kaip nuosprendis, kad dabar tu gali jaustis gerai, pakylėtai.
Giriamas vaikas praranda interesą. Juk nėra skirtumo, ką nupiešei – gėlytę, arkliuką ar saulę – tėvų ištartas „Šaunuolis“ veikia kaip viską sulyginantis buldozeris. Ar pagyrimas motyvuoja vaiką? Taip, motyvuoja vaiką gauti kitą pagyrimą. Nesvarbu, už ką.
Pagyrimai ne tik mažina vaiko nepriklausomybę, malonumą ir susidomėjimą, bet ir atitraukia nuo mėgavimosi pačios veiklos procesu. Juk „Šaunuolis“ – tai įvertinimas, kuris niekaip nepamatuojamas ir vaikui net tiksliai neaišku, už ką tas įvertinimas duodamas (galiausiai, mes ir vaikas tikrai skirtingai suvokiame, už ką pagyrėme arba už ką pats vaikas gavo pagyrimą).
Pabandykite pakeisti savo elgesį ir nustebsite, kaip prasiplečia vaiko pažinimo ribos, su kokiu susidomėjimu jis imasi naujų veiklų ir su kokiu malonumu jis mėgaujasi procesu, o ne tik siekia baigtinio rezultato.
Ką daryti kitaip?
Nesakykite nieko. Taip vaikai nesulauks visa žudančių įvertinimų (juk dėl to vėliau susiformuoja baimė, ką pagalvos kiti – kaip įvertins vaiko elgesį).
Pasakykite, ką matote ar ką pastebėjote. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pasidalino su kitu vaiku saldainiu, jūs galite „aprašyti“ įvykusią situaciją: „Pažiūrėk, kaip kitas vaikas apsidžiaugė gavęs iš tavęs saldainį“. Tai vaikui pasakys gerokai daugiau nei „Šaunuolis“. Arba: „O, tu pats apsiavei batus“ – irgi vaikui pasako daug geriau, kokio elgesio iš jo tikimės.
Mažiau kalbėkite, daugiau klausykitės vaiko. Juk kai vaikas atbėga pas jus su nauju piešiniu, nebūtina iškart „kalti“ „Šaunuolis“, galima paklausti vaiko, kaip jam sekėsi nupiešti piešinį, kas buvo sunkiausia, kodėl pasirinko vienokias ar kitokias spalvas ir pan.
Tačiau tai nereiškia, kad „Šaunuolis“ yra blogai. Svarbu įsisąmoninti patiems, kokie mūsų elgesio motyvai verčia vaikui sakyti „Šaunuolis“ ir kaip tai gali paveikti vaiko elgesį ateityje (kaip mes išmokysime vaiką elgtis). Juk mūsų tikslas turi būti išmokyti vaiką elgtis savarankiškai ir pačiam kontroliuoti savo pasiekimus bei emocijas, nereikalaujant nuolatinių mūsų įvertinimų ar pritarimų.
Taigi dažnai pagirdami vaiką mes galime jam padaryti daugiau žalos nei patys suvokiame. Svarbiausia vaiką padrąsinti atvirai elgtis, ieškoti, siekti naujovių, o ne mūsų įvertinimų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!