Girdėjau, kad yra likimas, girdėjau ir apie religijas, kurios skleidžia pasauliniu mastu savo mintis, girdėjau ir tokią patarlę, kurioje sakoma, kad esi pats savo likimo kalvis, o iš tiesų kaip viskas yra? Kodėl viskas vyksta taip, o ne kitaip? Kodėl vieniems gyvenimas siunčia pilną vaisių dubenį, o kitiems tik obuolio graužtuką?
Tūkstančiai knygų, kuriose teigiama viena ir ta pati istorija - Tu esi savo likimo šeimininkas, o dar daugiau - kad kažkas sukūrė mus, sūkurė žemę ir mūsų gyvenimus. Tai kuri tiesa yra tikroji tiesa?
Aš tikrai neteigsiu, kad mūsų gyvenimai nepriklauso nuo religijos, aš tik bandau suprasti, kodėl mes pasirenkiame tokį gyvenimą, o ne kitokį, bandau suprasti, ar aš esu savo pačios kurta skulptūra, ar šio kūrinio autorius yra kažkas kitas. Gal išties kažkas koreguoja mūsų mintis ir siekius. Taip, religija išties padeda mums gyventi, tai kažkas neapčiuopiamo ir nematomo, kuriuo mes pasitikime ir Jis mums suteikia stiprybės, tikime, kad Jis išties mums pagalbos ranką tada, kai jos labiausiai reikės. Kažkas tokio, kas mus priverčia pagalvoti ir keisti savo mintis bei poelgius, suteikiantis pagarbą ir baimę vienu metu, autoritetingas ir siektinas pavyzdys, kuriantis taisykles, kuriomis mes vadovaujamės, nes tikime, kad galiausiai gausime pažadėtąją laimę.
Tačiau tie, kurie netiki niekuo, kas vyksta jų gyvenimuose? Kurie tiki tik savimi, kurdami savo pačių taisykles, negerbdami visiškai nieko ir gyvendami taip, kaip nori jie patys. Mačiau gyvenime tokių žmonių, kurie nustoja tikėti religija, pamiršta nusistovėjusias per amžių amžius socialines ir dvasines taisykles, jie nustoja tikėti savo stiprybe ir energija, jie kuria ir skleidžia blogį, kenkdami tiek sau, tiek kitiems, jie egoistai ir bailiai, dažnai įklimpsta į kvaišalų ir svaigalų liūną ir gyvenantys netikro pasaulio rėmuose.
Jie galvoja, kad neturi baimės jausmo, daro, ką nori daryti, žaloja, kenkia, pyksta, spjauna į viską ir gyvena, galvodami, kad tai tęsis amžinai. Deja, nejausdami, jie patys tampa didžiausiais pasaulio bailiais, jie sugriovė ir sužalojo didžiają dalį to, ką kažkas taip tikslingai sukūrė. Jie bijo žengti žingsnį į priekį, dažnas jų pagalvoja apie kitokį gyvenimą, jie nori gyventi kitaip, gyventi tikint savimi ir religija, paklaustant taisyklėm, tačiau jie sukūrė savyje griaunančią jėgą, kurią taip sunku atstatyti į vietas, jiems sunku patikėti, nes mano nuomone, tik stiprus kūrinys gali keisti, koreguoti, taisyti ir tikėti.
Na, o tie, kurie atima gyvybę sau, tiek metų kūrę ir statę savo asmenybes, jie vienu lengvu judesiu sugriauna savo skulptūras negrįžtamai. Ar tai likimas, Aukščiausiojo valia? Psichozė ar mūsų pasirinkimas? Tai žemiausias taškas, neprilygstantis svaigalams, paleistuvavimui, savęs negerbimui ir kitiems faktams, kuriais yra žalojamas kūnas ir siela, taip sugriaunama viskas, atstatyti ir kurti savo skulptūros nebeįmanoma nei likimui, nei Aukščiausiajam, nei mums. Nebegrįžtamas procesas. Tai kodėl tada mes statome tokias skulptūras, kurios tapo nebemielos net mums patiems. Jei esi pats savo likimo šeimininkas, visada yra nors maža kruopelė stiprybės ir galios pakeisti tai, kas nepatinka tavame gyvenime. O jei aukščiausiojo valia, tada ir, galima sakyti, jis kuria, valdo ir griauna mūsų gyvenimus ir mes neturime galios jam pasipriešinti.
Tai tiesa, kurios nežino niekas. Atsakymas, kurio niekada nebuvo ir niekada nebus, tačiau net jei viskas yra užrašyta kažkur iki mums gimstant, mes pajėgus viską keisti, daryti kitaip nei parašyta, išlipti iš netikro pasaulio rėmų, negriauti savo skulptūrų, jas puoselėti ir statyti, mes pajėgus gauti pilną dubenį vaisių, kiekviename iš mūsų slypi didžiulė energija ir stiprybė, kuria mes galime naudotis, nes tai buvo suteikta kiekvienam, tik, deja, skirtingai mes ja naudojamės. Vieniems tai griaunanti energija, kitiems tai statanti energija. Na ir kas gi ir bebūtų, jei gyvenime būtume visi tobuli ir laimingi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
