Kas mūsų laukia po krizės?

Pačioje pradžioje jos idėja buvo labai gera ir pakėlė žmonijos vystymąsi į naują lygmenį. Sukurti socialines apsaugas, padėti žmogui, kuris atsiduria sunkioje padėtyje. Padėti žmogui grįžti į pilnavertį socialinį gyvenimą ir užtikrinti jo gerovę.

Tačiau bet kuri gera idėja vienaip ar kitaip pasensta ir išsigimsta. Palyginkime dvi Europas. Viena - tai pokario Europa, kuri greitais tempais atsistato po karo sugriovimų, kuri sparčiai modernizuojasi ir jos ekonomika kyla. Ir turim kitą Europą. Šiandieninę. Aptingusią, sočią, nebenorinčią dirbti ir degraduojančią. Jei pirminiame etape socialinės gerovės valstybė buvo ta varomoji jėga, kuri visus apjungė bendrai idėjai, tai dabar tai tapo esminiu Vakarų Europos stabdžiu. Kiekvienas žino tik savo teises ir norus, bet dirbti jau nebenori niekas.

Net nėra abejonių, kad šita krizė yra socialinės gerovės valstybės pabaiga. Ir kiekvienam norisi praverti ateities skraistę ir pabandyti pažiūrėti, kas mūsų laukia ateityje.

Pirmiausia, kaip dabar bandoma kovoti su ta krize? Šiuo metu, savo pozicijas stiprina valstybė. Nors tokia politika ir atvedė mus prie krizės, tačiau ir toliau bandoma gydytis tuo pačiu vaistu. Jei šis metodas padės įveikti krizę, tuomet valstybė sustiprins savo pozicijas ir perims visišką piliečių kontrolę. Bus bandoma visiškai kontroliuoti žmonių gyvenimus. Jau dabar atskirose valstybėse turim pavyzdžius, kaip valstybė reguliuoja gimstamumą, kontroliuodama gimstamumą daro jiems parankią atranką. Tam tikri gyventojai gali tik vieną vaiką turėti Kinijoje, o kitiems padaroma išlyga.

Kitose valstybėse pradedami riboti grynieji pinigai, atsiskaitymas grynaisiais pinigais. Bandoma juos visiškai išstumti, kad būtų galima pilnai kontroliuoti pinigų srautus. Tokiu būdu galės dar didesnę dalį jų perskirstyti. Visuotiniai surašymai, gyvenamųjų vietų deklaravimai, šiuolaikinės asmens kortelės su mikroschemomis ir panašiai. Valstybės vis daugiau didina piliečių kontrolę.

Jei geriau susimąstytumėme, tai mes gyvename kaip beteisiai gyvuliai, kaip baudžiauninkai, už kuriuos viską nusprendžia ponas. Jei mūsų seneliai pradėdavo gyventi, ir gavę žemės pasistatydavo namą, ir iš karto pradėdavo gyventi, tai dabar už namą tu turi dirbti visą gyvenimą. Net baudžiauninkas ponui sumokėdavo mažiau mokesčių nei dabar sumokame valstybei. Man vis prieš akis kino filmas „Matrica“ ir tas vaizdas, kaip žmonės pajungti prie laidukų ir žmonių kūnai gamina energiją mašinoms. Tokie ir dabartiniai žmonės atrodo. Ir ta visapusišką žmogaus kontrolė vis didinama. Su skaitmeninių ir elektroninių prietaisų plėtra, ta kontrolė tik didės. Dings bet koks privatumas ir asmeniškumas. Totalinė valstybės kontrolė kiekviename žingsnyje.

Tačiau kiekvienas veiksmas iššaukia kontraveiksmą. Ėjimas prie tokios sistemos ir visapusiškos kontrolės sukėlė piliečių pasyvumą, kurį atskleidė šita krizė. Niekas nebenori dirbti. Jei jau kontroliuoja viską valstybė, tai tada tegul pati viską ir daro. Atsiranda utopistų, kurie yra linkę tikėti būtent šita teorija. Jie mano, kad vis daugiau darbo perims robotai ir žmonėms dirbti nebereikės.

Tada kyla klausimas: o kam tie žmonės bus reikalingi? Vyriausybės, visiškai kontroliuodamos žmonių gyvenimus, galės pradėti po truputį mažinti žmonių skaičių. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau jiems reikia resursų. O resursų kiekis ribotas. Kol tie žmonės dirba, tol jie yra reikalingi, kad galėtų išlaikyti valstybes ir turtuolius, valdančius kapitalą. Nebelikus poreikio žmonių darbo jėgai, ir poreikis šitiems žmonėms taip pat išnyks. Su dabartiniu ir vis augančiu valstybės kontrolės didėjimu, logiškas sprendimas, kad žmonių skaičius bus mažinamas. Kol galiausiai liks tik reikalingi žmonės. Prielaida, kad mes visi dirbsime kūrybinius darbus ir fizinis darbas išnyks, taip pat abejotinas. Tam reikalingas ir talentas, ir tam tikri sugebėjimai. Kurių dauguma neturi.

Darykime kitą prielaidą. Sakykime, valstybės pačios nebesusitvarko su šita krize. Pradeda nykti socialinės gerovės valstybė ir kartu pradeda nykti ir silpti valstybės. Kad šita prielaida verta dėmesio, rodo daug įvykių. Pirmas pavyzdys - migracija ir vis augantys jos kiekiai. Ne tik Lietuvos mastu. Nepatinka tau valstybė, gyvenimas joje, tu susirenki daiktus ir emigruoji iš jos. Tautinės ir nacionalinės valstybės vis greičiau virsta į pilietines ir daugianacionalines. Prasideda stipri konkurencija tarp pačių valstybių. Mes galime matyti, kaip silpna mūsų valstybės idėja pralaimi kovą stipresnėms idėjoms ir mūsų valstybė praranda darbingiausius ir naudingiausius savo piliečius. Toliau - globalizacija. Ji kerta per valstybių suverenumą ir šaknis.

Stambios korporacijos taip pat naikina valstybes, nes kai kuriais atvejais jau tapo stipresnės už kai kurias valstybes. Mes stebime vis didesnę integraciją visur. Europoje, Amerikoje, Rytuose. Kuriami įvairūs blokai ir ekonominės sąjungos. Vienur glaudesni, kitur mažiau integruojantys. Bet valstybės visos praranda savo suverenumą. Valstybės silpsta ir jos pralaimi kovą prieš šitą krizę. Todėl logiška mąstyti, kad jų galia trauksis. Pirmiausia prasidės konkurencinė kova tarp valstybių. Praktiškai didžioji dalis valstybių jau vykdo kovą dėl protų. Visokiausiais būdais skatina reikiamų specialybių ir kvalifikacijos žmonių imigraciją. Šitie specialistai, jau dabar gali sau leisti rinktis jiems patinkančią valstybę ir gyvenimo kokybę. Jiems parankią socialinę santvarką ir gyvenimo aplinką.

Po šitų specialistų prasidės konkurencinė kova ir dėl darbuotojų. Senstant visuomenei, prasidės ir jų trūkumas. Tad, manau, su laiku prasidės labai rimta konkurencinė kova dėl žmogiškų resursų. O atsiradus tokiai konkurencijai, žmonės galės kur kas labiau rinktis valstybes ir rinktis jiems tinkančią santvarką. Socialinės gerovės valstybės šitoje kovoje pralaimės. Konkurencinę kovą laimės tos valstybės, kurios siūlys palankią aplinką aktyviems ir veikliems piliečiams.

Atitinkamai, veikiant konkurencijai, mokesčiai valstybėse turėtų pradėti mažėti. Aišku, ne radikaliai mažėti, o proto ribose. Kad valstybės pritrauktų aktyvius ir veiklius žmones, reikės tikrai geros infrastruktūros ir gyvenamosios aplinkos. Į šitą konkurencinę kovą taip pat įsipainios stambios korporacijos, kurios taip pat sieks tokių darbuotojų. Tad skirtumas tarp valstybių ir stambių korporacijų po truputį menks. Jau dabar nebūtina gyventi kažkokioje valstybėjė, kad būtum jos piliečiu. Po truputį tas reikalavimas mažės. Svarbu bus priklausomybė valstybei, o ne buvimas joje. Tai tik dar labiau paskatins konkurenciją. O visuomenė, veikiama tokių tendencijų, po truputį darysis stiprių individualistų visuomene.

Mes jau ir dabar galime matyti tas tendencijas. Žmonės darosi vis mobilesni ir vis dažniau keičia darbo vietas ar net valstybes. Nyksta tradicinės šeimos. Jas vis labiau keičia kitokios formos. Dirbtiniai apvaisinimai, vienišos mamos, nenorinčios turėti vaiko tėvo, tėvai, norintys vaikų ir nenorintys, kad tie vaikai turėtų motinas (Kirkorovo pavyzdys). Mes virstame į individualistų visuomenę. Ir šitiems aktyviems, išprususiems ir protingiems individualistams tikrai nereikia nepajudinamos valstybės, kuri reguliuotų jų gyvenimą. Ir nesugebėsiančios prie to prisitaikyti valstybės tiesiog išnyks.

Turėtų atsirasti valstybės pagal individualius poreikius. Socialinės gerovės modelį turėtų pakeisti kažkoks kitas modelis, kuris bus paremtas asmenine atsakomybe už save. Sakykim, paskolos studentams. Jie dar neturi jokių pajamų, kad galėtų mokėti paskolą, tačiau jau jiems skolina, tikėdami, kad tai perspektyvi grupė ir ji bus pajėgi atiduoti paskolą. Tokiu principu gali būti vykdoma ir saugumo funkcija. Jei tu dirbantis, perspektyvus, su specialybe, pakliuvęs į nelaimę arba ligą, tu gali būti sukaupęs santaupų, draudimo polių ar, blogiausiu atveju, nueiti pasiskolinti į banką su galimybe grąžinti vėliau. Valstybė nebepajėgi pasirūpinti socialine apsauga arba bent jau užtikrinti jos aukštą lygį. Nes ji pasuko klaidingu keliu ir bando visiems jį vienodą užtikrinti, neatsižvelgdama į tai, kiek kas įdėjo pastangų į ją. Tad bet kokia tokia ydinga sistema turėtų žlugti.

Atitinkamai stipriai atsakingų individualistų visuomenei reikalinga ir kitokia valdymo forma. Dabar pabandykite įsivaizduoti surinktą verslo lyderių grupę ir kad jai vadovautų ir įstatymus jai rašytų koks komediantas iš TV projekto. Man tai nesuderinama. O technologinės galimybės vėl leidžia mums grįžti prie tiesioginės demokratijos. Jau dabar žmonės pratinasi tai daryti spaudydami „Like“ mygtuką. Tai kodėl negali kiekvieną vakarą prisėdęs prie kompiuterio prabalsuoti už jam aktualius sprendimus ar įstatymo projektus. Ypač turint omenyje, kad senovės Graikija, kažkuo priminė stiprių individualistų visuomenę. Tik tai buvo laisvų piliečių su tiesiogine demokratija visuomenė. Bet kokiu atveju, šiuolaikinė politika ir įstatymų priėmimas pavirto į papraščiausią cirką. Šoumenai eina į valdžią ir nauji rinkimai tampa grėsme valstybės ekonomikai, nes priiminėjami populistiniai sprendimai. Socialinės gerovės valstybė ir atstovaujamoji demokratija bet kokiu atveju degradavo ir nebeatitinka šiandieninių realijų.

Trečias variantas - bendruomenių visuomenė. Mes matome ir tokias tendencijas, kaip socialiniai tinklai. Žmonės apie save kuria bendruomeninius tinklus. Tai vyksta virtuliai, kartu ir realiame pasaulyje galima įžvelgti šitas tendencijas. Ypač, sakykim, Skandinavijos šalyse. Arba Izraelio komūnos. Tai galimybė neprarasti socialinių tinklų, ir kartu bendruomenė gali kontroliuoti bendruomenės socialinį saugumą. Kai visi bendruomenėje vienas kitą pažįsta, bus labai sunku tik naudotis socialine apsauga ir neduoti nieko. Tačiau taip pat ištikus nelaimei ar ligai, yra iš ko sulaukti pagalbos.

Bendruomenė gali aktyviau spręsti bendras problemas, vystyti infrastruktūrą, didesnius projektus. Su šiuolaikinėm technologijom, aktyvios bendruomenės gali išvystyti net gana didelio masto gamybą ir taip garantuoti savo bendruomenės gyvenimo gerovę. Jau senai yra skatinamas vis didesnis savivaldos atsiradimas. Galbūt šita krizė gali paskatinti jos suklestėjimą. Tik kol kas bendruomenės valdomos iš centralizuotos valstybės, o sunykus valstybei, bendruomenės turės daugiau galių pačios reguliuoti savo gyvenimą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!