Pirmam kartui stengiausi pasiruošti. Nenorėjau, kad mano balsas būtų netyčiukas, kaip nutinka, anot politologų, maždaug daugiau, negu pusei rinkėjų. Norėjau išreikšti apgalvotą poziciją, kad vėliau turėčiau teisę komentuoti įvykusį aktą. Vyriausiosios rinkimų komisijos internetinis puslapis buvo virtęs vienu lankomiausių, partijų programas skaičiau ne vieną kartą, o politinius debatus stebėjau ne viena akimi, o atidžiai. Apžvelgiau tiek kandidatų turto deklaracijas, tiek oficialias biografijas, stengiausi sekti pasisakymus viešojoje erdvėje. Noras išsirinkti „mažiausiai blogus“ virto mano aiškios pilietinės pozicijos kelio paieška.
Taigi, po keletą savaičių trukusio pasiruošimo ir pakiliai nuteikiančių komentarų „internetuose“, jau jaučiausi drąsi ir atsakinga už pirmąjį kartą. Paskatinusi tai padaryti draugus ir artimuosius, kupina didelio optimizmo, sulaukiau spalio 14 d. Nebijojau, buvau gerai nusiteikusi, prieš išeinant dar pasitikrinau, kuriuos kandidatus reitinguoti, paskaičiau jau balsavusių komentarus. Geras oras ir, atrodo, teisingi aplinkinių pasirinkimai skatino žengti pro duris. Vis dėlto, šiek tiek jaudinausi. Gal per daug gryno oro, o gal tas niekuo nepaaiškinamas pirmo karto jaudulys... Atlikus visus nereikšmingus formalumus ir pagaliau paėmus į rankas, tai ką seniai norėjau paimti... Rinkimų biuleteniai neišgąsdino, greitai sėdau ant kėdės kabinoje, prisiminiau numerius, pavardes ir be didesnio susijaudinimo praradau tą pilietinę nekaltybę.
Tą vakarą ilgai žiūrėjau televizorių, sekiau skaičius internete, ir tik tada, bėgant valandoms ir didėjant suskaičiuotiems balsams, pradėjo skaudėti. Nežinau, ką, ar smegenis ar širdį, tačiau skaudėjo. Galvojau, kad taip ir turi būti po pirmo karto, tačiau supratau, kad mano skausmas kyla ne dėl atlikto akto, o dėl naujienų, kurias skaitau.
Papirkinėjimas, kalėjimai, anuliavimai, protestai. Galvojau, kad procesas bus paprastas ir baigtinis. Tačiau, noras domėtis pirmo karto pasekmėmis tik stiprėjo. Rezultatai, kaip daugelis protingų dėdžių sakė, tokie, kokių nusipelnėme. Tenka sutikti, kad ne visi taip atsakingai žiūri į savo pilietinę sveikatą... Vis dėlto, pasidaviau emocijoms ir supykau, kodėl mano pirmas kartas turi būti toks, kokio net nenorėjau?
Atsakymas paprastesnis, nei atrodo, pilietinio aktyvumo procese. Čia dalyvavau ne aš viena, ir ne mano vienos ar „internetų“ balsai čia lemia pasitenkinimo kokybę. Juk akte dalyvavo prisiekę saulės iš rytų nešėjai, tie, kuriems „ant alaus“ trūksta kupiūros ar kelių, močiutės reklamų praskiestomis smegenimis, o baisiausia tai, kad nedalyvavo daugybė tų, kurie turėjo potencialą suteikti didžiulį malonumą visiems proceso dalyviams.
Antrąjį kartą nereikėjo daug ruoštis, pirmojo rezultatas parodė, koks ciniškas yra pasaulis, neleidžiantis iš karto mėgautis proceso baigtimi. Iš to, kas liko, nebebuvo įmanoma pasirinkti tenkinančio varianto. „Ačiū, ne“ užrašiau ir ilgai nesvarsčiusi grįžau namo. Vėl skaičiau daug optimistiškų skaičiavimų ir komentarų, bet išsimiegojus ir pamačius galutinius rezultatus nebesinorėjo pykti.
Interneto erdvėje radau daug optimistiškų variantų, kurie neleido nusivilti pirmu kartu. Pilietinės nekaltybės praradimas, tik paskatino ateinančiais kartais nesiteisinti galvos skausmu, tinguliu ar „tomis dienomis“. Aš tikiu, kad kiti rinkimai, Seimo, savivaldybių ar kiti, įtrauks daugiau „pirmakarčių“ balsuotojų, kurie, kaip ir aš, bus užaugę ir subrendę objektyvioje, intelektualioje visuomenėje, kur pirmas kartas nesmerkiamas, o skatinamas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!