Net ir tai visuomenės daliai, kuri „nekultivuoja“ smurto prieš moteris, iki šiol nelabai aišku, kaip į šį reiškinį reaguoti. Jei įstatymuose neįrašyta, kad smurtas šeimoje – nusikaltimas, tai gal jis toks ir nėra? Gal tai tik „barniai“, „konfliktai“, „kivirčai“ (sinonimą parinkite patys - pagal skonį), kuriuos išprovokuoja tos zyziančios moterys (kitaip sakant, „prisiprašo“).
Dar daugiau visuomenę supainioja problemos pateikimas žiniasklaidoje. Rašant apie tokios rūšies nusikaltimus, dažnai dedamos antraštės: „Asmeninių santykių aiškinimasis“, „Šeima dažnai konfliktuodavo“. Juk skamba visai nežiauriai ir nepavojingai, tiesa? Deja, abi citatos buvo iš straipsnių, kuriuose aprašomi žiaurūs moterų nužudymai po ilgalaikio smurtavimo prieš jas.
Blogiausia, kad įstatymai ne tik neįvardina problemos, bet ir negina nukentėjusiųjų. Užtat aukai kilniaširdiškai suteikiama teisė apsiginti pačiai, pasitelkus privatų kaltinimą. Ir nesvarbu, kad aukoms tam neužtenka nei teisinio „pasikaustymo“, nei finansinių išteklių (nekalbant jau apie ryžtą, kai smurtautojas sukinėjasi šalia ir grasina). Bet užtat nepažeidžiamos smurtautojo teisės (kaip galbūt atsitiktų, jei aukas gintų valstybė). Patikėkite, tokius teiginius ne iš piršto laužiu – teko girdėti iš įvairių ministerijų bei Generalinės prokuratūros atstovų.
Beje, tiek visuomenė, tiek (kaip bebūtų liūdna) policija retai įvertina realų pavojų nukentėjusiųjų nuo smurto moterų gyvybei. Kol smurtautojas gali mušti, spardyti, smaugti, prievartauti ar kitaip skriausti auką ir mano, kad kontroliuoja „savo moterį“ ir situaciją, gyvenimas (jei tokį aukos ir skriaudiko koegzistavimą galime pavadinti šiuo žodžiu) tęsiasi.
Aukai bandant nutraukti smurtinius santykius, išsivaduoti iš „smurto rato“, tai yra, smurtautojui pajutus, kad kontrolė sprūsta iš rankų, „karas šeimose“, pasitaiko, kad baigiasi taip: „vyras trenkė žmonai per galvą po ranka pakliuvusio žarsteklio rankena“, „rasta nužudyta, dalimis sukapota, į lagaminą sukišta moteris“, „į tris moteris vėlų vakarą šauta pro langą, viena iš jų mirė vietoje“, „policininkas žmoną nušovė Klinikų palatoje, „girtas vyras uždaužė žmoną ir motiną“, „pavydus vyras mėgino sudeginti kioske dirbusią savo žmoną. Gal pavyzdžių užteks, gal mano skaitytojai jau patikėjo, kad tai rimta ir pavojinga? Priežastys, dėl kurių XXI amžiuje taikos metu demokratinėje (?) valstybėje tokiomis aplinkybėmis savo namuose žudomos moterys, galėtų būti kito, sociologo ar psichologo parašyto straipsnio tema.
Aš esu praktikė. Dirbu organizacijoje, kuri teikia specializuotą pagalbą smurtą patiriančioms moteris, todėl man labai rūpi, kad valstybė įvardintų smurtą prieš moteris šeimoje kaip nusikaltimą bei imtųsi ginti nukentėjusiųjų interesus. Ir ką gi, mano noras pildosi? Po kelerių metų turime šviežią „Apsaugos nuo smurto privačioje erdvėje įstatymo“ projektą... Jis jau palaimintas vyriausybėje ir keliauja į Seimą.
Keliauja, nepaisant to, kad į darbo grupę, kūrusią projektą, nebuvo įtrauktas nė vienos nevyriausybinės organizacijos (NVO), tiesiogiai dirbančios smurto prieš moteris srityje, atstovas. Ir nepaisant to, kad tos pačios NVO teikė pasiūlymus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kritikavo projekto nuostatas. Į tai nebuvo atsižvelgta.
Ar moterys, patiriančios smurtą šeimose, bus apsaugotos Seimui priėmus „Apsaugos nuo smurto privačioje erdvėje įstatymą“?
Taigi projektas yra koks yra. Padarytas „dėl pliusiuko“ (tokio įstatymo neturėjome - negražu prieš ES). Vietoj to, kad pasinaudotumėme gerąja ES šalių, kur problema daugiau ar mažiau sėkmingai sprendžiama (Austrija, Ispanija, Skandinavijos šalys) patirtimi, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos suburta tarpžinybinė darbo grupė, vadovaujama Jolantos Ramonienės, suplakė įvairių šalių patirtį į krūvą ir (būsiu tiesi ir šiurkšti) pagimdė tarsi „negyvą kūdikį“. Kiek sušvelninus retoriką, sukurtas keistokas hibridas (o kaip liudija genetikai, skirtingų rūšių hibridiniai organizmai dažniausiai būna nevaisingi).
Visų pirma, taip yra todėl, kad naujasis įstatymas keliauja į Seimą vienas vienužis. Nematome įstatymų paketo: nei kodeksų, nei Policijos veiklos įstatymo pakeitimų.
Kas dar kelia įtarimą, kad jis neveiks (bus negyvybingas)? Realią grėsmę aukos sveikatai ir gyvybei turės nustatyti į įvykį atvykę policininkai (paties smurto fakto kaip tokios grėsmes buvimo neužteks, kad smurtautojas butų sulaikytas). Kol kas pareigūnai dar nelabai žino, kaip tai reikės padaryti tiksliai ir objektyviai.
Jei visgi grėsmė ir bus nustatyta, smurtautojas galės būti laikomas ne ilgiau kaip 48 val., per tiek laiko jis turės stoti prieš teisėją, kuris nuspręs, iškeldinti jį iš būsto, kur gyvena auka ar ne. Net ir nusprendus teigiamai, kažkodėl pasirinktas tik 14 dienų iškeldinimo laikotarpis. Tai per trumpas laikas netgi teismo medikams pateikti išvadą dėl sužalojimų pobūdžio. Dar gražiau - pradėjus baudžiamąjį procesą (jei auka tam visgi pasiryžtų), poveikio priemonės nutraukiamos.
Dar viena naujovė – teisėjas galės nusiųsti smurtautoją į kursus pasimokyti, kaip spręsti ginčus nekonfliktiniu būdu (?!).
Ši nuostata juokinga dėl dviejų priežasčių. Pirma, pasirodo, kad smurtas atsiranda tada, kai ginčai sprendžiami „konfliktiniais“ būdais. Taigi, kas tuomet yra konfliktas (juk ne visuomet tai būna smurtas)? Ir kur buvo išėjusi pasivaikščioti darbo grupės narių logika, įrašant tokią keistoką tezę? Antra, ekspertai vis dar neprieina vieningos nuomonės, ar tokio pobūdžio kursai žmonėms, kurie įsitikinę, kad „nuosavą moterį“ mušti ne tik galima, bet ir reikia, duos laukiamą rezultatą. O gal tai tik dar vienas „pliusiukas“?
Naujojo įstatymo reveransai smurtautojui tuo dar nesibaigia. Kadangi mūsų Vyriausybės išsvajota šeimos politika vis kreipiama į šeimos (be abejo koncepcinės – santuokinės) išsaugojimo bet kokia kaina (ašarų, kraujo, o gal ir per lavonus, nors po mirties?) linkme įstatyme dar rekomenduojamas tarpininkavimo paslaugų teikimas abiems (smurtautojui ir aukai), tačiau tik pagal smurtautojo pageidavimą. Tiesa, numatyta atsiklausti aukos sutikimo.
Mes, praktikai/ekspertai puikiai žinome, kokia priklausoma nuo smurtautojo ir pažeidžiama yra auka, taigi jos sutikimas (liekant privačiam kaltinimui bei po 14 dienų smurtautojui pergalingai grįžtant į bendrą būstą) telieka paprastas formalumas. Iš tiesų smurtautojui įteikiamas dar vienas įrankis, kuriuo jis gali įgyvendinti aukos valdymą ir kontrolę (o ko jam daugiau bereikia?).
Už pagalbą aukoms atsakinga savivaldybė. NVO dar kartą sėkmingai ignoruojamos, nors jos turi ne vienerių metų darbo su smurto aukomis patirtį ir veikia visuose miestuose bei daugelyje rajonų. Ir teisingai, gal geriau sukurkime kiekvienoje savivaldybėje tam skirtą papildomą etatą (juk vis tiek valstybės pinigų neturime kur dėti)?
O realybėje smurto ratai sukasi ir toliau, traiškydami moterų gyvenimus. Visai neseniai Kaune 12 dūrių peiliu buvo nužudyta jauna moteris, trijų vaikų mama (ji taip pat bandė vaduotis nuo ilgai trukusio smurto, bet...)
Pabaigai analogija tiems, kas mėgsta gerus filmus. Kas matė, tikriausiai prisimena, kaip Stanley Kubricko filme „Švytėjimas“ J. Nicholsono genialiai suvaidintas blogio apsėstas herojus kirviu kapojo duris, už kurių kiūtojo pasislėpusi jo žmona.
Tai štai, neseniai,konsultavau moterį, kurios vyras nepatingėjo išlupti metalinį strypą iš gėlių vazonėlius laikančios konstrukcijos, kad panaudotų išdaužyti ir laužti kambario, kuriame buvo užsirakinusi sumušta ir persigandusi žmona, duris.
Ar darbo grupės, sukūrusios negyvybingą hibridinį įstatymą, nariai bendravo su nors viena tokia moterimi? O gal jų mąstymas pasikeistų, tik pasėdėjus už tų durų, į kuria laužiasi įsiutęs smurtautojas?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!