Tikriausiai kiekvienam, kuriam gyvenime teko susidurti su sunkia šeimos nario ar artimo draugo liga, nereikia nė sakyti, kad išgirsti diagnozę ir su ja susitaikyti yra vienas sunkiausių momentų, kurį patyrus sergančiajam natūraliai kyla žmogiškas klausimas: kodėl aš? Tokiais atvejais atsakymą rasti sunku arba neįmanoma, tačiau kartais viskas yra apgailėtinai akivaizdu.
Lietuvai galas, Lietuvoje neįmanoma gyventi, Lietuva neturi ateities – tai viso labo tik keletas diagnozių, kurias tenka išgirsti šiandien. Klausiate, kodėl viskas mums taip blogai? Jeigu trumpai, tai dėl visko kalti Jūs, mieli Lietuvos žmonės.
Dauguma dabar jau turėjote susimąstyti ir pagalvoti, kad tai visiška nesąmonė, juk dėl visko kaltas Seimas ir prakeikta politika. Nedrįstu ginčytis – Jūs beveik teisūs. Tačiau skubu patikslinti, kad tai teigdami tik dar kartą patvirtinote, kad iš tiesų dėl visko kalti esate Jūs. Kodėl?
Žmonės ir politika – tai esminiai dalykai, apie kuriuos reikia kalbėti siekiant, kad gyvenimas Lietuvoje netaptų panašus į Ameriką pirtyje. Norime mes to ar ne, tačiau politika yra kiekvienos valstybės egzistavimo pamatas ir Lietuva nėra išimtis. Niekam ne naujiena ir tai, kad pagrindinis politikos tikslas yra užtikrinti žmonių gerovę ir stabilumą šalyje. Tačiau taip pat nieko nestebina ir faktas, kad Lietuvoje ne viskas vyksta taip sklandžiai kaip norėtųsi.
Plėtojant tolimesnę diskusiją, pirštu durti galima į bet kurią politikos ar gyvenimo sritį ir tikrai nesunkiai surasime daugybę situaciją iliustruojančių pavyzdžių. Tačiau norint bent šiek tiek daugiau aiškumo, kalbant apie politiką pirmiausiai reikia atsisakyti asmeniškumų ir konkrečių pavyzdžių, nes politika yra mechanizmas, kurio veikimui paaiškinti kiekvieno mūsų gyvenimai ir patirtys yra per smulkus matavimo vienetas. Ir čia tikrai nėra ko piktintis, kad „štai iš tiesų žmonės niekam nerūpi“.
Visuomenės gyvenimą tirianti sociologija, aiškinandama įvairius reiškinius, neišvengiamai žmones suskirsto į tam tikras socialines grupes, taip apibendrindama veiksmų visumą ir leisdama pastebėti esminius elgesio principus. Toks pat principas veikia ir politikoje. Tiesa, čia svarbūs kintamieji yra ne tik įvairios žmonių grupės, tačiau ir atskiros gyvenimo sritys: ekonomika, švietimas, tarptautiniai santykiai ir t.t. Maža to, visoje šioje sistemoje egzistuoja ir visa paletė skirtingų politinių pažiūrų. Tačiau tokia yra demokratija, kuri, kaip rodo istorija, nėra jau tokia bloga arba išties tiesiog nėra nieko geresnio už ją. Tai kas vis dėlto Lietuvoje ne taip?
Nežinojimas. Tai baisiausias dalykas, kuris riboja žmogų ir atima iš jo bet kokias laisves jam pačiam to nė nesuprantant. Kai nežinojimas sukausto daugybę žmonių, įvyksta tai, kas šiuo metu akivaizdžiai matoma mūsų šalyje. Seimas, Vyriausybė, netgi Prezidentė (tik pamanykit – visi!) nesirūpina šalies žmonėmis, naikina viską, kas liko šventa, ir žiūri tik savų interesų (supraskit, tik savas kišenes prisikimšti nori).
Ar mes iš tiesų tokie akli, nieko nežinome ir nesuprantame, kad patikėtumėm tokiais absurdiškais teiginiais apie pagrindinius savo šalies valdymo ir politikos organus? Blogiausia, kad iš tiesų žmonės tuo nesunkiai patiki, nes nesijaučia laimingi. Patiki tuo, nes nėra laisvi. Juos ribojantis nežinojimas leidžia siekiantiems asmeninės naudos pasinaudoti žmonių silpnosiomis vietomis ir dar stipriau juos tuo įtikinti, o patiems tuo tarpu uždeda tautos gelbėtojų ir tvarkdarių kaukę.
Taip yra dėl iškreiptos politinės sistemos, kurią iškreipia ne kas kitas kaip vis labiau įsigalinčios pseudopartijos. Partijos, neturinčios tikrųjų politinių interesų ir siekių, veikiančios grynai verslininkišku pagrindu. Partijos, kurių išvis neturėtumėm vadinti politinėmis partijomis. Šios „politinės“ veikėjos mums turėtų būti gerai atpažįstamos ir blaiviai mąstantis žmogus, norintis, kad Lietuvoje iš tiesų gyventi būtų geriau, niekada neturėtų net svarstyti galimybės rinkimuose už jas atiduoti savo balsą. Tačiau šios „partijos“ puikiai išmano, kaip veikia visuomenės sąmonė, todėl taikosi į labiausiai pažeidžiamus sluoksnius, kurie už jas ir balsuoja. Būtent dėl to kas kartą po rinkimų matome, kaip dėl valstybės politikos įgyvendinimo susigrumia bene 7 partijos, kai tuo tarpu turėtumėm matyti lyderiaujančias vos 3-4.
Taip kiekvieną kartą pusę Seimo atiduodame tiems, kuriems nerūpi šalies politika, o tik jų atstovaujamų ikonų bei politinių avantiūristų interesai. Jiems nerūpi politika, kurią reikia kurti, puoselėti ir vesti į priekį. Jų tikslas, pasinaudojant politika, pasiekti savų tikslų, susijusių su konkrečia asmenine patirtimi ar atstovaujama interesų grupe, tačiau tikrai ne noras spręsti visuotines problemas ir vykdyti pagarbos vertą ilgalaikę politiką. Vienintelis jų visuomeniškumo bruožas tas, kad jie dalija iki skausmo žinomus nerealius pažadus, kuriais mes kažkodėl nuolatos patikime ir jų klausydami nepastebime, kaip šios pseudopolitinės veikėjos atitraukia mūsų dėmesį nuo savo tikrųjų tikslų.
Politinės kultūros nebuvimas ir šių „partijų“ sukuriamas disbalansas nežinojimo varžomai visuomenei sukuria įspūdį, kad politikoje viskas matuojama „nuo rinkimų iki rinkimų“, nes vėliau šios stebukladarės tiesiog dingsta iš politikos arba ima dalinti dar įžūlesnius pažadus. Taip neturėtų būti. Bet bus tol, kol mes nenorėsime žinoti, kas yra politika ir toliau aklai balsuosime, už iš nežinia kur atsiradusias partijas, sąrašus ir kelius.
Normaliai veikianti politinė sistema privalo pasižymėti aiškiomis kaire, dešine ir centro pozicijomis. Tam visiškai pakanka 3 ar 4 politinių partijų, kurios šiandien Lietuvoje laimei dar egzistuoja. Tačiau žmonės turi suprasti, kad ne didesnės pensijos, pašalpos ar didesnis minimalus atlyginimas jiems turi būti žadamas prieš rinkimus. Tai jau tikslingos politikos rezultatas, kuris pasiekiamas stabilizavus ar pašalinus problemas kuriame nors sektoriuje.
Rezultatas, kurį galima pasiekti, kai tiek politikai, tiek eiliniai žmonės bus susitelkę ir norės įgyvendinti nuoseklią politiką. O tam, pasikartosiu, būtina paprastų žmonių politinė savimonė, aiškios politinės pažiūros ir nuovoka. Sakote, savimonė yra, toliau kaltinate valdžią ir nesutinkate su minėtais teiginiais? Tuomet pasakykite, kiek iš jūsų ir jūsų artimųjų, balsuojančių ar net nebalsuojančių rinkimuose, gali įvardinti kelis visiškai konkrečius pavyzdžius ir pasakyti, už ką šalyje yra atsakingas Seimas? Vyriausybė? Prezidentas? Kokios yra jų galios bei pareigos ir kaip yra įgyvendinama jų vykdoma politika? Kiek iš jūsų pažįstamų rato gali aiškiai pasakyti, kuo skiriasi politinė kairė nuo dešinės? Arba kokių pozicijų laikosi, pavyzdžiui, liberalios ar konservatyvios partijos ekonominiais ir socialiniais klausimais?
Sakykite ką tik norite, tačiau neabejoju, kad daugumos draugai, tėvai ar seneliai į šiuos klausimus sunkiai randa tikslius atsakymus. Tai ir yra tas dėl visko kaltas nežinojimas. Nesupratimas, už ką turime balsuoti ir ko turime tikėtis iš politikų. Šis nežinojimas verčia net ir tradicines partijas žaisti pagal iškreiptas taisykles ir žadėti tai, kas neįmanoma, taip sustiprinant minėtą įvaizdį, kad viskas iš tiesų vyksta nuo rinkimų iki rinkimų.
Žinoma, pasitaiko ir tokių „savižudžių“, kurie ryžtasi pradėti politinę diskusiją ir nespekuliuoti valstybės ir žmonių skauduliais bei bandyti padėti pamatus tam, kas leis gyventi geriau po 10 ar 20 metų. Tačiau tokie drąsuoliai akimirksniu palaidoja savo aukštus reitingus, o jų tikrosios politikos formavimas ir visuomenės sąmonės paieškos baigiasi visišku fiasko. Tokie bandymai neturėtų būti nesėkmės pavyzdžiais reitingų lentelėse. Jie turėtų įkvėpti žmones noru suprasti, kaip ir kodėl priimami konkretūs sprendimai, turėtų skatinti prisiimti atsakomybę už šalį, kurioje gyvename, o ne toliau kaltinti vien valdžios institucijas, nesuprantant nė kaip jos veikia ir už ką yra atsakingos.
Taigi, kalti esame mes ir mūsų nežinojimas. Tačiau dėl to dabar svarbiausia nepamiršti, kokioje šalyje norime gyventi – laisvoje, demokratinėje, su besišypsančiais žmonėmis, šalyje, kurioje nėra vietos diskriminacijai, smurtui ir nusikalstamumui. Turime nebijoti siekti to metai iš metų, taip kaip siekėme nepriklausomybės. 50 metų ėjome tuo sunkiu keliu kentėdami, kad galėtumėm niekieno nevaržomi ištarti: „laisva Lietuva“. Todėl privalome suprasti, kad šalies siekiai turi būti didesni, už mūsų pačių siekius, kad turime į viską žvelgti ne iš mėnesio ar metų perspektyvos, o bent jau artimiausio dešimtmečio, dviejų. Taip sukursime galimybes judėti į priekį ir nesustosime pasiekę vos vieną laimėjimą – nepriklausomybę.
Esame nepriklausomi, todėl privalome būti ir laisvi. Laisvi savo žinojimu ir sąmoningumu. Prisiimkime mūsų pačių išsikovotą atsakomybę ir nebijokime atsiversti istorijos bei politologijos knygų, Konstitucijos. Eikime į bibliotekas, ieškokime informacijos internete, gyvenkime švietėjiškomis idėjomis, nes tai mūsų samoningumo šaltinis. Investuokime į savo pačių gerovę ir prieš skųsdamiesi padarykime tai, kas priklauso nuo mūsų pačių, nes netobulėdami vietoj išsvajotos Amerikos būsime uždaryti tamsioje Keturakio pirtyje.
Balsuokime rinkimuose jau išmanydami pagrindinius įstatymus, politines ir ekonomines tiesas bei suformavę savo politines pažiūras. Prieš priimdami sprendimą vadovaukimės žiniomis ir įrodykime, kad esame laisvi. Galiausiai būkime sąmoningi piliečiai, nes tai mūsų pareiga.
Ir jokio sąmokslo ar klastos čia tikrai nėra, o jeigu esate įsitikinę kitaip, priminsiu, kad dėl to kaltas tik Jūsų nežinojimas. Taigi – skaitykite knygas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
