Raidės mieste
Kai atvažiuoji į Knygų mugę, tai netyčia ir gatvėse labiau imi pastebėti raides. Mielai nuteikia tai, kad dauguma užrašų mieste lietuviški, pasijunti kaip namuose. Žinoma, išskyrus įmonių ir maitinimo įstaigų pavadinimus. Bet tai irgi suprantama - kad atvykusiems užsieniečiams būtų patogiau. Juk kai nuvažiuoji į panašias muges kitose šalyse, tai po to išėjęs į miestą, neini kaip koks kaimietis Italijoje į itališkai pavadintą restoraną, Prancūzijoje - į prancūzišką ar kokioje Čekijoje į čekišką. Visada, būdamas išsilavinęs (juk iš knygų mugės) užsienietis, eisi tik ten, kur pavadinimas angliškas.
O be to, ir lietuvių kalboje nėra nė vieno tokio žodžio, kuris kaip nors skambiai nuaidėtų ant pavadinimo net ir kitakalbio ausiai. Tik gaila, kad dauguma iš tų įstaigų darbuotojų negali to paklausti, nes joks kitos šalies turistas jų dar nesurado.
Zuikis eilės gale
Prie mugės nėra aikštelės tik parodos dalyvių transportui su visomis dėžėmis, todėl, kai pirmą dieną atvykome, jau pradėjus leisti lankytojus, prisiminiau anekdotą apie tai, kaip miške atidarė parduotuvę. Visi žvėrys susirinko kelias valandas prieš jos atidarymą ir išsirikiavo į eilę. Atskubėjęs zuikis irgi buvo be jokių kalbų nugrūstas į eilės galą. Taip jis tą dieną ir neatidarė tos savo parduotuvės.
Mes stendą atidarėme, nes turėjome dalyvio kortelę ir dar stiprias rankas beigi kojas dėžėms ir iš tolimiausio bendros aikštelės galo susinešti. Kiekvienas patirtis yra pamoka. Kitais rytais jau kartu su visais panašiai pamokytais stovėjome pusvalandžiu anksčiau, negu atidaro vartus, kuo arčiau jų ir dar snausdami, mašinoje stebėjome kitus pramiegojusius „zuikius“.
Nepriklausomi rašytojai
Knygų mugėje prie mūsų stendo visada ateina koks nors žmogelis iš Nepriklausomų rašytojų sąjungos, prisikišęs į savo didelį, per petį permestą krepšį, po kelias savo išleistas eilėraštukų, apysakų, humoreskų ar kokio nors Plerpiškėse žinomo švietėjo biografijos knygeles ir paprašo, kad jomis paprekiautume. Leidžiame padėti ant lentynos krašto. Negi gaila.
Dar nemačiau, kad kuriais metais jomis kas nors susidomėtų ar, stebukle, nupirktų. Bet nenustoja, rašo toliau. Todėl ir nepriklausomi, kad rašo nepriklausomai, ar kas nors tai perka.
Lankytojai. Daiktų žiūrovai
Didžioji lankytojų dalis dabar eina į visas parodas pasižiūrėti į daiktus ir į kitus žmones, žiūrinčius į daiktus. Džiugina bent jau tai, kad vis tiek padaras, žiūrintis į knygą, labiau panašus į žmogų, negu žiūrintis į kokį nors kubilą ar medinį šaukštą. Bet vis tiek netsikratai jausmo, kad esi eksponatas mauzoliejuje.
Pro šalį nenutrūkstamu srautu, rimties padiktuotu neskubiu tempu, vis eina minia su dvasingais veidais, sukiodama juos į šalis, kad kuo daugiau tų daiktų pamatytų, nes daugiau jau tuo maršrutu nebegrįš. Ir rankose - be knygos, be knygos, be knygos, su knyga, be knygos, be knygos, be knygos, su knyga, be knygos, be knygos, su knyga...
„Buvau vakar knygų mugėje“ - „Ir kas gero?“ - „Žinok, nieko, net neradau, ką nusipirkti, žmonių daugybė, tai perėjau, pažiūrėjau, pavargau ir parėjau“.
Pramogaujantys mokiniai
Į Knygų mugę iš mokyklų veža ekskursijas. Mokiniams tai pramoga ir šventė, kad nereikės skaityti ir skaičiuoti pamokose, o bus kelionė ir, atbuvus tą mugę, dar tikriausiai nuveš kur nors į miestą jau rimtai papramogauti.
Būrys žvengiančių bernų prišoka prie stendo, pradeda griebti pluoštais dalinamus skirtukus, demonstruoja vienas prieš kitą sąmojį komentuodami iliustracijas. „Ką gero parodysit, „geradariai?“ - klausia. - „Čia viskas su raidėmis, tai jums bus neaišku“ - atsakau. Žvengdami nueina.
Elgetaujantys mokytojai
Mokytojams išskiria kokius 10 litų ir liepia už tai pripirkti kokius tris maišus mokymo priemonių. „Gal galite ką nors padovanoti? Aš ne sau, aš mokyklai, esu mokytoja. Kiek šita knygelė? Vaje, kokia graži! Trys litai? Gal nuleisit iki dviejų? Duokit vieną, ir būtinai išrašykit kvituką, reikės atsiskaityti su buhalterija. O gal ką nors turite už litą? Naujas stalo žaidimas su raidėmis ir skaičiais? Kaip įdomiai sugalvota! Kiek už jį norite? Dešimt litų? Tai jau tokio neįpirksiu, gal reikės pasidaryti panašų. Dar būtų labai gerai tokios didelės raidės, aš paliksiu mokyklos kontaktinius duomenis, jūs parašykit, kad tokias darote, bet greičiausiai neįpirks“.
Dar savo akimis mačiau mokytoją, kuri, vos pamačiusi, kad šiaip jau keturmečiams - penkiamečiams skirtame žaidime reikia atskaičiuoti nuo krūvelės viršaus penkias korteles, pareiškė: „Tai čia reikia skaičiuoti? Bus per sudėtinga ir MAN ir MANO mokiniams“. Iš veido išraiškos matyti, kad bent jau jai tikrai bus sudėtinga. Užuojauta mokiniams, tikriausiai, ten buvo tie, kur žvengė.
Mamos visažinės
„Mama, mama, žiūrėk lipdukai su mano mylimiausiu herojumi!“ - „Tau lipdukai nepatinka! Iš jų klijavimo nėra jokios praktinės naudos! Va, knygelė su lietuviškai ir angliškai parašyta pasaka. Tu mokaisi anglų kalbos, todėl tau patiks ją skaityti. Aš tau ją nupirksiu“. - „Mama, žiūrėk, žaidimai ant popieriaus!“ - „Tau tokie žaidimai nepatinka. Tik sąsiuvinius priterliosi ir viskas. Kokia iš jų bus nauda?“
Tokius vaikus iš karto vaišiname saldainiu, kol mama nespėja pasakyti: - „Tu tokių saldainių nemėgsti, nes iš jų jokios naudos“.
Įdomu, kaip ji paaiškins (jei teiksis) vaikui (jei jis išdrįs paklausti), kokią praktinę naudą moterys gauna iš karolių, kuriuos ji už penkiasdešimt kartų didesnę sumą pirks po mugės parduotuvėje.
Mamos - gamyklos
„Nori skirtuko? Aš tau namuose tokį pati padarysiu. Nori žaidimų knygelės? Aš tau namuose tokius žaidimus parodysiu. Nori lipduko? Aš tau namuose tokį lipduką surasiu. Nori dėlionės iš faneros? Aš tau namuose tokią išpjausiu. Nori magnetuko su raidėmis? Aš tau namuose tokį padarysiu! Einam greičiau!!! Nėra čia ko žiūrėti, tik pinigų mėtymas“.
Tik pagal grafiką
Dabar visai visi Lietuvos vaikai vystosi visai vienodai pagal grafiką, kurį nustato knygų leidėjai. „Kokio amžiaus vaikams ši knygelė?“ - „Nuo penkerių metų“. - „Tai mūsų dar puse metų per mažas“. - „Kokio amžiaus vaikams ši knygelė?“ - „Ketverių metų“. - „Tai mūsų jau tuoj bus per didelis“. - „Kokio amžiaus vaikui ši knygelė?“ - „Ketverių metų, šešių mėnesių, dviejų savaičių, trijų dienų. Duokit tik tada, kai sulauks šio amžiaus, ir iš karto atimkit, kai jis tokį amžių jau pragyvens“. Be krislo abejonės tokio paaiškinimo rimtumu: - „Gerai, šita tinka. Duokit“.
Beje, kaip bebūtų keista, bet raidynams tai negalioja. Vienodai besivystydami, vaikai raides pažįsta, kaip bebūtų keista, visai ne tuo pačiu metu. „Raidynas? Mūsiškis dar mažas, penkerių metų, raidžių dar nepažįsta“. - „Raidynas? Mūsiškis jau per didelis - jis trejų metų būdamas raides išmoko“. Raidyną galima parduoti tik tą konkrečią dieną, kai vaikas mokysis raides, nes jo nereikia, kol dar raidžių nepažįsta ir jau nebereikia, kai pažįsta.
Patarinėtojai
„Šitą knygutę reikėjo daryti plonesnę. Šitą reikėjo daryti spalvotą. Šita turėjo būti su didesnėmis raidėmis. Šitą reikia pardavinėti pigiau, daugiau parduotumėte. Šito niekas nepirks, nes neaktualu. Šitas ne toks, kaip turi būti...“
Nikulinai iš „Brilijantinės rankos“
„O tokį pat tik be sparnų turite? Ne? Gerai, ieškosime kitur. O tokį pat tik su sagomis turite? Ne? Gerai, ieškosime kitur“.
Močiutės ir seneliai
„Ei, aš noriu šito!“ - „Gerai, duokite mums šitą“. „Ir dar tokio noriu!“ „Gerai, duokite dar ir tą“.
Atėjo senelis ir iš karto pasidomėjo: „Čia jūs tokį kortų žaidimą su raidėmis ir skaičiais pardavinėjate?“ - „Mes“. „Tai duokite man vieną. Anūkas atsiuntė. Vakar pamatė, bet mama nenupirko. Kiek skolingas?“
Lyčių skirtumai
Su moterimis ir mergaitėmis reikia kalbėtis iš karto. Vyrams ir berniukams reikia leisti tylomis nuspręsti susidomėti.
Moterų domėjimasis: „Ką dar gero turite?“, vyrų - „O kas yra štai šitas?“ Geras įvertinimas iš moterų: - „Kaip gražu!“, iš vyrų - „Viskas aišku“. Vyrams sprendimų priėmimui reikia daugiau informacijos, moterų - daugiau laiko.
Žvaigždės
Mugėje galima pamatyti ir gyvų žvaigždžių. „Ei, ten sėdi gyvas Adamkus“. - „Matei, praėjo Rolandas Rastauskas“. - „Kas kas?“ - „RoRa, bet tu gal nežinai“. - „Žiūrėk, Užkalnis kažką pasirašinėja. O ką jis čia dabar naujo išleido?“ - „Ei matei, ten tas aktorius iš to spektaklio, kur tada mane nusitempei“. - „O prie ko čia visi stovi?“ - „Gal čia tas toks rašytojas, kur per vieną pokalbių laidą buvo atėjęs?“ - „Ne, ten kažkoks kitas buvo?“ - „Čekuolio šiandien nėra. Parašyta, kad nebepaeina, stuburo trauma“. - „Eik, eik, rimtai? O aš čia tik dėl autografo ant jo knygos atėjau“. - „O ten matei, tas psichologas, kur visose pokalbių laidose dalyvauja, su nauja jauna mergaite nuėjo“. - „Jis, žinok, pas mus vieną seminarą vedė ir sakė, kad jam jau dvidešimt trejų metų moteris yra per sena ir jis negalėtų prisiliesti prie jos kūno“. - „Kažkoks nesveikas, tai ir susirado kvailelę eilinę“. - „Ei, ten tas ministras eina. Tikriausiai su žmona. Na, tas, kur per „Dviračio šou“ vadina Užubailiu“.
O iš populiariosios muzikos atlikėjų neteko pamatyti nieko. Tiesa, programoje buvo įrašytas Nelly Paltinienės koncertas ar tai susitikimas.
Dalyvavimai
Dalyvavau diskusijoje „Šiuolaikinių pasakų psichologija“. Iš visų dabar taip mėgstamų diskriminacijų paieškų, nepastebėta liko svarbiausia diskriminacija - jausmų. Neigiami jausmai turi tokias pat teises gyvuoti, kaip ir teigiami. Pyktis yra lygiateisis džiaugsmui, o nepapykanta - meilei. Visi jie turi būti pasakose, nors dabar jau prieinama prie absurdų, siekiant palikti vien tik gerus žodelius ir net dėl blogųjų atsisakant klasikinių pasakų.
Pagrandukas leidosi pagaunamas dėl to, kad pajuto, jog baigiasi jo galiojimo laikas, o jis juk skirtas suvalgymui. Arba dėl to, kad penktą (ar kelintą ten) kartą nebesuveikė jo dainelė, padėjusi anksčiau. Jonukas ir Grytutė šiais laikais yra išvaromi į užsienį ir iš pradžių dar pakeliui pasilieka kontaktus, mobiliakų numerius, emailų ir „Skype“ adresus, kad galėtų sugrįžti, bet, kai randa seną moteriškę meduolių namelyje, kurią gali prižiūrėti, tikėdamiesi tą namelį po jos mirties pasilikti sau, tai iš pradžių iš jos gero dar pasimaitina, o paskui jau ir nuknakcina, kad greičiau viskas gerai ir laimingai baigtųsi. Dar filmavo kažkokią laidą apie kūrybiškumą ir ėmė interviu „Žinių radijas“ apie mugę.
Paslaptys
Kaip į parodą patenka labai nereprezentacinės išvaizdos ir tokio pat kvapo lankytojai bei valkataujantys vaikai, kurie nuo stendų renka viską, ką gali gauti nemokamai ir pačiupti tai, ką pavyksta nugvelbti mokamo? Ir kur jie paskui deda tuos pluoštus savireklaminės leidyklų produkcijos?
Atradimai
Lietuvoje dar yra žmonių, kurie lipa ant klozeto krašto su batais ir viską palieka uždrėbta ant kito krašto. Bet gal jie ir ne iš Lietuvos. Paroda juk tarptautinė.
Nakvynė
Nakvojome pas draugus, išvykusius atostogauti. Mačiau, kaip žaidė „Žalgiris“. Buvom užsitraukę langus, tai žiūrėjome saugiai. Žinau, pralošė.
Grįžus iš Knygų mugės, gimė tokia versija. Jie tiesiog nebeperskaitė taisyklių iki tos vietos, kur rašo, kad rungtynėse yra keturi kėliniai. Tikriausiai jau ta vieta pasirodė neįdomi. Todėl dabar visada būna nustebę, kad reikia žaisti dar vieną kėlinį, o visas jėgas jau išnaudojo.
Mačiau ir „Eurovizijos“ atrankos pabaigą. Su rezultatais sutikom, nors paniūniuoti tos Montelos dainos dabar dar negalėčiau.
Išvažiavimas
Prie žiedo Savanorių prospekte nuolatos rūksta trys didžiuliai kaminai ir jų dūmai eina į gyvenamųjų namų pusę. Karšto rūkymo vilniečiai - gimė bajeris. Bet gal ir gerai, kad rūksta, reiškia, kažką gamina. Gal ten popieriaus fabrikas?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!