Kodėl ilgimės to, kas jau praėjo?

As jums pilnai pritariu.Aciu.

- gražūs prisiminimai neturėtų žmogaus tempti atgal, o atvirkščiai - paskatinti gražias gyvenimo akimirkas ar tarpsnius išgyventi dar kartą, gal dar tobuliau, gal naujomis aplinkybėmis, gal su kitais žmonėmis...
- vėlgi, - būti kiekviną akimirką "tikruoju aš" nėra taip paprasta, ir vargu bau, ar prasminga, nes, priklausomai nuo aplinkybių, neatsiskleidimas 100 proc., o tik gal 65 proc., yra gerokai saugesnė ir visuomenei priimtinesnė pozicija. Juk daugelis žinome, kaip kartais patogu vidinę įtampą, nerimą ar rūpesčius, vidines mintis, įsimylėjimą, kančią, geismą, aistras viešumoje padėti po ramybės ar šiokio tokio abejingumo kauke... Ne tik kitiems, bet ir tau pačiam dėl to būna žymiai ramiau ir komfortiškiau... Nes argi vertėtų, argi norėtųsi tą kartais ištinkančią būties saldybę ar kartėlį neišmintingai demonstruoti kitiems..?
- žmonės, užsiimantys yoga, išmoksta ne tik patirti ramybės jausmą, jį išlaikyti, bet ir jį atkurti "prisišaukiant" poreikiui esant, - pvz., sudirgus, jaučiant nerimą, nežinią... To pramokusiems galima vėliau išmokti kartais sąmonėje ar sieloje atkurti ir daug kitų nuostabių dalykų - patirtų jausenų ar palaimingų būsenų, pvz., palaimingą džiaugsmą sieloje, kurį jauti, kai mielas žmogus šalia tau spinduliuoja savo vyrišką šilumą ar geismą... Ar gi vien dėl tokių dalykų, kartais patiriamų, neverta gyventi..? (Kitaip tariant, yra, ko iš jogų pasimokyti... :-) )
- mano manymu, kūryba yra nepaprastai plati sąvoka, kurią būtų galima tapatinti gyvenimo ar meilės sąvokoms, toli pražengiant kūrybos kaip darbo sąvoką... Kitaip tariant, visą savo gyvenimą galima pragyventi kūrybiškai arba su meile, kitaip tariant - ne bet kaip... Juk kolegos labai greit pajunta, ar tu savo darbą atlieki su meile ir kūrybiškai, ar tiesiog mechaniškai atlieki priskirtus darbelius... Artimi žmonės lygiai taip pat gan greitai supranta, ar tu su meile - dedikavai mylimajam eilėraštį, organizavai šeimos atostogas, ruošei proginę vakarienę, nuoširdžiai žaidei su vaikais, slaugei ligonį, įrenginėjai namus ir pan. Nes juk visa žmogiškoji veikla yra gali būti daugiau ar mažiau paremta kūryba ir meile, kas ženkliai praplečia jutimines ir raiškos galimybes... :-) Man labai patinka posakis, jog jeigu tu gyvenime - valgysi bet ką, dirbsi bet kaip, gyvensi bet kaip, mylėsi bet ką, ir pan., panašu, kad gyvenimo pabaigoje suvoksi, jog nugyvenai labai bet kokį gyvenimą...
- amžinybės akimirką išties visi tampame ne tik laikini, bet ir lygūs..., todėl esama didelės prasmės susivokti, kas esi ir ko geistumei šiame gyvenime, kaip gebėti būti savimi nesusižeidžiant, būti laimingu taip, kad ir kiti aplink tave jaustųsi laimingi, kad vėliau ir kasdienybėje, būdami savimi, taptume vieni kitiems įdomūs, vidumi turtingi ir dėl to žavesio taptume priklausomi vieni nuo kitų, kitų akceptuojami ir geidžiami...
Dėkinga autoriui už gražius pasvarstymus

autoriaus išsakytai nuomonei ir pasvarstymams - dažniau pakelti akis į dangų, pagainioti akimis debesų pulkelius, pasvajoti skaičiuojant krintančias žvaigždes, gal ir kasdienybė tuomet, nuspalvinta "dangiškos" dimensijos taptų skaidresnė, jaukesnė, poetiškesnė...

Žmonės ilgisi palygindami praeitį su dabartimi. Vyresni turi patirtį panašių klausimų sprendimo ankstesniais ir dabartiniais laikais ir mato turėtas galimybes visiems dirbti, o dabar ketvirčiui milijono darbingų žmonių prie geriausių norų nėra galimybių įsidarbinti savo šalyje ir laimingai auginti vaikus. Daugelis išvyksta į svečias šalis ne dėl įdomumo, bet neturėdami galimybės išgyventi savojoje. Vyresni žmonės žino kainą nemokamo švietimo ir aukštojo mokslo įsigijimo, nemokamos medicininės pagalbos, kultūrinių paslaugų, sporto veiklos bei poilsio sanatorijose ir vaikų stovyklose. Gera Lietuvoje gyventi tik maždaug penktadaliui visų gyventojų. Tie, kuriems kiti žmonės krauna turtus, tegul džiaugiasi gražia dabartimi ir šviesiu rytojum.

As ilgiuosi sovietiniu laiku. Tada tikrai buvo geriau gyventi ( bent paprastam darbo zmogui, aisku ne tremtiniui)

AS ILGIUOS buvusios meiles............as ilgiuos tropines salies kai ten buvai......norisi gryzt......