Žvilgsnis be emocijų į Lietuvos prezidento rinkimus įmanomas, jei esate robotas. Jei ne – teks į viską žiūrėti pro rožinius, Lietuvos rytietiškus, partinius, krizinius/antikrizinius ir kitokius akinius, kurie rodo emocines ir psichologines būsenas bei pateikia tokias pačias „jausmų romanų“ lygio analizes.
Ir nereikia apsimetinėti, kad kalbos apie Dalios Grybauskaitės seksualinę orientaciją arba prof. Vytauto Landsbergio kandidatūrą keliančius TS-LKD skyrius, apie Arūno Valinsko smunkančius reitingus ar Valentino Mazuronio planus išmesti Andrių Kubilių yra kas nors daugiau nei primityvios ir su politika nieko bendro neturinčios paskalas su propagandos priemaišomis, primenančios emocinio pagrindo subjektyvias nuomones, kurios užplūdo žiniasklaidos priemones ir toliau sėkmingai plūsta Lietuvos gyventojų protus.
Nereikia apsimetinėti, kad po to, kai D. Grybauskaitė pasakė nesanti lesbietė (ir kam tai galėtų būti įdomu, mąstant apie prezidento ir Seimo galių santykius?), tų emocinių akinių spalva bent kiek pasikeitė ar bent jau priartėjo prie objektyvumo. Nereikia apsimetinėti, kad kiekviename interneto portale, dienraštyje ar žurnale pasirodantys straipsniai ir įvairūs komentarai (tikras lobis moksleiviams, bandantiems perkasti sarkazmą, ironiją, metaforą ir kitas literatūrines figūras) bent kiek objektyviai nušviečia prezidento rinkimus ar pristato kandidatus. Greičiau apie kiekvieną iš jų sukuria meksikietišką muilo operą, kur kalbama gražiai, kur sukasi didelės paslaptys, ir kur karaliauja dar didesnės meilės ir neapykantos.
Štai šios dvi emocijos ir užliejo viską, kas susiję su prezidento rinkimais ir, žinoma, kandidatais, užliejo taip, kad net nebejauku darosi. Meilės deklaruojamos atvirai ir profesionaliai: vieni ditirambai mylimajai paremti motyvu, kad nereikės antro turo, ir viskas greitai išsispręs jau pirmajame, kiti suokia, kad rekordinis visuomenės pasitikėjimas yra sėkmės garantas, treti nepamiršta pasiremti autoritetais (arba nelabai) ir cituoja, ką gi kiti apie jų dievinamą objektą mąsto.
Neapykantos žodynas kiek santūresnis: sausa statistika apie tai, kas ko nemėgsta ir keli liesi anekdotai apie bendražygių klystkelius ir linksmybes. Tuo tarpu mes, šių emocingų tekstų skaitytojai, žinome tik tiek, kad D.Grybauskaitė patinka visiems, o A. Valinskas – niekam, kad būryje kandidatų yra vienas ryškus lyderis, kuriam kartais klijuojama ir mesijo etiketė, tikintis, kad vien atsisėdęs į kėdę jis (ji) pakeis pasaulį. Tai vėl tų nelemtų emocinių vertinimo akinių darbas!
O jei bandytume bent akimirką jų atsisakyti ir į situaciją pažiūrėti logiškai ir šaltai, kaip tie, kurie renkasi ne metų moterį, misterį šaunųjį, princą ant balto žirgo ar kitus labai mielus personažus, o Lietuvos prezidentą/prezidentę? Ar nevertėtų užduoti konkrečių klausimų ir gauti konkrečių atsakymų? Ar tie patys atsakymai neturėtų būti ilgi ir išsamūs, su šaltiniais ir statistine informacija, su rimtais paaiškinimais ir planais, o ne menkos spaudos konferencijų nuotrupos, kurios emocinių akinių pagalba virsta solidžiais vieno sakinio atsakymais, kurie pristatomi kaip receptai viskam ir nuo visko? Jei būtume robotai ir viską vertintume dvejetainėje sistemoje, jei galėtume naudoti tik “Taip” ir “Ne” (šie žodžiai – logikos pagrindas, kuris dabar kelia daug spalvingesnes emocijas ir primena pinigus dalinančius žaidimus, o ne šaltą protą) ar nenorėtume sužinoti ką kandidatai iš tikrųjų mąsto?
Kokie yra kandidatų į prezidentus tikslai, kokios yra jų programos, ką jie nori keisti ar išsaugoti, pagaliau ką jie yra jau padarę ar nepadarę (šitoje vietoje sukurtos/nesukurtos šeimos domina mažiausiai), ką jie mąsto apie Lietuvos kultūrą, istoriją, tą pačią politiką, kaip žiūri į pasaulinius reiškinius ir pagal kurią – S. Huntingtono ar F. Fukujamos – schemą vertina užsienio politiką yra didelė mįslė.
Šių ir kitokių klausimų uždavimas ir gauti atsakymai padėtų nusiimti emocijų akinius, padėtų išbristi iš nemotyvuotų simpatijų/antipatijų muilo operos ir pagaliau leistų priartėti prie vakarietiškų politikos standartų, kur konkuruoja ne emocijų paletės pagalba nuspalvinti kandidatai, apie kuriuos dažniausiai težinome šeimos sudėtį, amžių ir biografijos nuotrupas, bet asmenybės, kurias vertiname už jų požiūrį ir siekius.
Šių ar kitų konkrečių, su politika, ekonomika, teise, kultūra, Lietuvos įvaizdžiu, Prezidento galiomis ir prerogatyvomis uždavimas ir emocijomis pulsuojančius komentarus bei straipsnius paverstų ne abejotinos vertės kišeniniais meilės romanais, o įrodymais, kad žiniasklaida ir visuomenė į prezidento rinkimų procesą žiūri rimtai, kad iš kandidato tikimasi konkrečių planų, kad vertinami konkretūs darbai, kad simpatijos ir antipatijos, kurios savaime nėra blogas dalykas, yra paremtas kažkuo konkrečiu.
Nors apie mažiausiai du kandidatus – D. Grybauskaitę ir A. Valinską – kalbama jau seniai, dar niekur nepasirodė išsami, nors gal ir nuobodoka, nes be taip mėgiamų emocijų, analizė, ką šie ar kiti kandidatai nuveikė, ką mąstė vienu ar kitu laikotarpiu. Ar norint ją parašyti reikia, kad žiniasklaida knaisiotųsi po biografijas ieškodama pikantiškų detalių ir kompromituojančių dokumentų?
Jei toliau vadovausimės emocijomis – taip. Kas gi geriau įrodo vieno ar kito kandidato tinkamumą/netinkamumą jei ne emocingas paskelbimas apie galimą bendradarbiavimą su KGB? O kur dokumentai ir faktai? Kur išsami įtarimų istorija, kad Lietuvos piliečiai patys galėtų nuspręsti, kiek jiems tais įtarimais tikėti? Žinoma, lengviau ir smagiau yra parašyti komentarą. Lengviau yra trimituoti apie kandidatų populiarumą. Lengviausia yra valdyti visuomenę, kuri renkasi pagal grožį (t.y. emocionalius ir subjektyvius kriterijus), o ne pagal protą. Kalbėti apie nuveiktus ir dar planuojamus nuveikti darbus tada nė nereikia, ir laimėti rinkimus galima be programos.
Ir vis dėlto mes nesame ir negalime būti robotais. Negalime nejausti simpatijos vienam ar kitam kandidatui. Tačiau niekas netrukdo tuo pat metu šaltu protu užduoti klausimus ir analizuoti atsakymus. Populiariausia kandidatė į Lietuvos prezidento postą atrodo net nesulaukė rimtų klausimų apie konkrečius politinius ir ekonominius sprendimus – jai teko atsakinėti į emocingus pasiteiravimus apie šeimos padėtį, o po to klausytis džiūgavimo, kaip gerai kad “ne”. O juk politikoje, toje politikoje, kurią kartais matome per CNN, svarbiausi visai kiti dalykai – tie robotų užduodami klausimai, į kuriuos kažkas atsako rimtai argumentuodamas ir kartu charizmatiškai šypsodamasis. Kaip gražiai dera protas ir jausmai!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
