Kodėl taip sparčiai kyla kainos?

Parduotuvėje teko nugirsti pokalbį, kad štai vėl pabrango maisto produktai, verslininkai sukėlė kainas ir bando pasipelnyti. Bet ar tikrai tie verslininkai tokie nedorėliai, vien tik godumo apimti kelia kainas ir taip kraunasi turtus? Kartais galbūt taip ir būna. Tačiau pastaruoju metu kainų augimas dažniausiai turi visai kitą priežastį.

Pinigai, esantys gyventojų rankose, suteikia jiems teisę į įvairias visuomenėje sukurtas ir esančias gėrybes: prekes, paslaugas ir kt. Žmonių turimi pinigai yra jų simbolinis visuomenėje esamo turto atspindys. Taigi, kiek sukurta gėrybių – tiek turi būti ir pinigų. Sukurtas ir pačių nesunaudotas vertybes žmonės parduodami išsimaino į pinigus, todėl pinigų neturėtų būti daugiau nei tų vertybių.

Tarkime, kad visi visuomenės turtai, gėrybės ir paslaugos suvežami ir pateikiami naudojimui didžiuliame prekybos centre – RINKOJE. Jei pirkėjai turi pakankamai pinigų, jie gali įsigyti tai, ko jiems reikia – netgi viską, kas yra tame prekybos centre. Jei pirkėjų poreikiams patenkinti trūks pinigų, vadinasi, dalis prekių liks ant lentynų ir sandėliuose. O jei pirkėjai turi daugiau pinigų, nei yra prekių prekybos centre? Kas tada atsitiks? Prekybos centras nebegalės patenkinti pirkėjų poreikių, dėl deficitinių prekių atsiras konkurencija ir ims kilti jų kaina. Greitai jos pasieks tokį lygį, kad „suvalgys“ pinigų perteklių, taip neleisdamos žmonėms sunaudoti gėrybių daugiau, nei jų realiai yra rinkoje. Didžiausią žalą kylančios kainos padaro žmonėms, kurie pardavė savo veiklos rezultatus prieš joms pakylant. Tai reiškia, kad jie negali atpirkti savo turto už anksčiau gautą kainą, jiems trūksta pinigų, tarsi kažkas juos būtų pavogęs.

Todėl kiekvienai valstybei būtina palaikyti pusiausvyrą tarp joje sukurtų vertybių ir gyventojų turimų pinigų. Valstybė privalo užtikrinti, kad visi pinigai būtų „padengti“ sukurtomis vertybėmis. Jie negali atsirasti nesusiejus su jomis, „iš oro“, tiesiog jų prispausdinus.

Kas atsitinka, jei vis dėlto į apyvartą patenka tokie vertybėmis „nepadengti“ pinigai? Tada visuomenė yra apvagiama, nes jos narių sukurtą produkciją „orinių“ pinigų spausdintojas arba jų turėtojas įsigyja už dyką – kaip už falsifikuotus pinigus. Visų šalių įstatymai tokį pinigų spausdinimą laiko sunkiu nusikaltimu, jei tai daro pavieniai žmonės ar jų grupės. Bet jei tokius netikrus pinigus į apyvartą paleidžia valdžia, niekas nė neketina jos už tai bausti. O juk žala visuomenės turtų kūrėjams ir turėtojams padaroma didžiulė: šie papildomi pinigai sukelia kainų augimą, infliaciją, hiperinfliaciją, devalvaciją ir didžiosios gyventojų dalies nuskurdinimą.

Visais laikais tokia pinigų „iš oro“ gamyba piktnaudžiavo valstybių, kuriose vartojimas viršydavo sukuriamą ekonominį derlių, vadovai. Prispausdinę tokių „tuščių“ pinigų jie neva padeda savo gyventojams, stokojantiems pinigų, manydami, kad skatindami vartojimą išjudins rinką. Tai tik maža dalis tiesos. Faktiškai poveikis rinkai būna menkas ir trumpalaikis. Labai greitai ir vertybių kūrėjai, ir darbuotojai pradeda suprasti, kad jie yra mulkinami: už jų sunkų darbą atsiskaitoma mažesnės vertės pinigais, „atskiestais“ falsifikatais.

Pastaraisiais dešimtmečiais „orinių“ pinigų emisija ypač piktnaudžiauja galingiausios pasaulio valstybės – JAV ir Europos Sąjunga.

Ką daro JAV, kai jų biudžete trūksta pinigų? Jos neva skolinasi iš Federalinių rezervų sistemos, kuri neturi realių pinigų, bet turi… spausdinimo mašiną. Ji, JAV valdžios  paprašyta, išspausdina tam tikrą kiekį JAV dolerių, kurie paleidžiami į pasaulio apyvartą ir „atskiedžia“ jame esančius tikruosius pinigus.

Kaip tai paveikia JAV ir viso pasaulio ekonomiką? Pateiksiu paprastą pavyzdį. JAV už savo dolerius perka naftą iš Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų ar kitų tiekėjų. Nafta turi tam tikrą savo vertę, kuri nesikeičia, tačiau pardavėjai žino, kad amerikiečiai išleido į apyvartą „tuščių“ pinigų ir dabar reali dolerio vertė tapo daug mažesnė. Taigi jie už savo naftą reikalauja daugiau dolerių, siekdami kompensuoti jų nuvertėjimą. Suprantama, kad naftos kaina, kadangi biržose ji vertinama tik JAV doleriais,  pakyla ne tik amerikiečiams, bet ir visiems kitiems pirkėjams. Taigi ir mums.

Naftos pardavėjų pavyzdžiu seka dujų, metalų, kavos, kviečių ir kitų žaliavų tiekėjai. Pabrangus žaliavų bei energijos kainoms, neišvengiamai privalo pakilti ir iš jų gaminamų prekių kainos, po jų – įvairiausių paslaugų kainos.

Todėl pagrindinis šiuolaikinių kainų kilimo kaltininkas yra „nedoras“ valstybių vadovų elgesys, be saiko didinant beverčių pinigų emisiją, nesilaikant tiesioginio jų sąryšio su toje šalyje turimomis ir sukuriamomis vertybėmis.

Konkrečių prekių kainų kilimas įvairiausiose srityse – tai tik pavėluota rinkų reakcija į pinigų „iš oro“ emisiją.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!