Kiti tiesiogiai dirba Švietimo ir mokslo sistemoje: moko, dėsto ar rašo vadovėlius. Labiausiai mokykla turėtų rūpėti mokinių tėveliams. Aš esu mama ir, manau, turiu teisę kalbėti apie mokyklą.
Tai, kas šiuo metu daroma ar planuojama daryti su mokyklomis ir mokiniais, kurie nuo jos neatskiriami, manau, yra visai nesusiję su mokslo kokybės gerinimu. Viskas susiję tik su taupymu. Tai apie tai ir kalbėkite, švietimo strategijų kūrėjai.
Klasės sujungtos iki trisdešimties mokinių. Paskaičiuokime, kiek per pamoką galima skirti dėmesio vienam mokiniui. Gaunasi mažiau nei minutė. Ką jūs galite padaryti per minutę?
Garsus mokyklų kritikas Polis Goodmanan‘as teigė, jog mokyklos daroma žala proporcinga mokinių skaičiui klasėje. Ne vienas žinome pavyzdžių, jog mokinio pažymiai gerėja su juo daugiau užsiimant. Todėl klausiu, kodėl mokykla atsisako mokyt vaikus? Kodėl taip paplito papildomas mokymas?
Įmonė, turinti trisdešimt darbuotojų, jau vadinama vidutinio dydžio. Mokytojas, kuris atsistoja prieš tokį kiekį mokinių, stovi prieš auditoriją. Mes suvokiame, jog auditorijose sėdi studentai, kurie turi vienodą motyvaciją. Mokiniai ir mokinukai dar yra procese. Jie dar tik save atranda, jie neturi vieningos motyvacijos. Stiprios mokyklos, kurios vykdo dideles atrankas ir atsirenka vienodos motyvacijos ir pajėgumo vaikus, gali sau leisti didesnes klases.
Mes suvokiame ir norime, jog mokykla ir mokytojai vykdytų (be mokslo) saugumo bei priežiūros funkcijas. Norime, jog mūsų vaikai būtų saugūs ir nuolatinėje neakivaizdžioje kontrolėje. Norime, jog mokytojai pažintų mūsų vaikus.
Bet dabar paskaičiuokime: šešios pamokos po trisdešimt mokinių. Pradedu galvoti, jog sunku įsiminti visų pavardes. O ką kalbėti apie saugumą, kai mokiniai į mokyklą dabar turi važiuoti per pusę miesto. Mokyklos sujungtos, tai, ką jos buvo sukaupusios, išdraskyta.
Pats keisčiausias ir nesuprantamiausias dalykas yra valstybinių egzaminų vieta. Vykdomas slapuko žaidimas. Mokiniai keliauja į kitas mokyklas, jog ten laikytų egzaminus. Kodėl jie negali to atlikti savo mokykloje? Ar čia papildomo streso įvarymas, ar šou elementas prieš egzaminą? Koks skirtumas koks pastatas, svarbu egzamino užduočių paslapties užtikrinimas. Ir egzamino vykdymas.
Labai įdomi švietimo sistemos misija, ji dirba, jog turėtų darbo kiti. Papildomo ugdymo mokyklėlių šiuo metu pridygo kaip grybų. Darželinukai po darželio vežiojami į pamokėles. Juk už ką mokame, tą gauname darželyje. Norint išlaikyti egzaminus, reikia mokytis papildomai, ir gana daug. Visada pagalvoji, kiek mano vaikas per pamoką galėjo išgirsti ir suprasti. Kiek mokinių per pamoką gali paklausti, jei nesupranta? Jei paklaustų visi trisdešimt? Ar pamokos užteks visiems atsakyti?
Mokykla tapo „talpykla“ ir „taupykla“. Tai vieta, kur tam tikrą laiką būna vaikas ir mokinys. Kai kurių vaikų ir mokinių mokymasis vyksta po mokyklos. Kiek sutaupo nuo mūsų vaikų mokykla, tiek reikia sumokėti privačiam ugdymui. Kiekvieną mėnesį tėvai tuos skaičius žino. Kuo mokykla daugiau taupo, tuo geriau verslui.
Verta pakalbėti ir apie socialinės atskirties skatinimą. Jei tėveliai gerai uždirba, jei jie pajėgūs mokėti už papildomas pamokas, tai vaikas jaučiasi labiau motyvuotas. Jis daugiau sužino, įdomiau leidžia laiką. Juk ką įdėsi, tą ir turėsi. Bet dabar susiduriame su masiniu nenoru mokytis. Juk yra tėvelių, negalinčių ar neturinčių laiko papildomai ugdyti savo atžalų. Kiek yra negalinčių tinkamai prižiūrėti savo vaikus. Pasižiūrėkime, kokiu grafiku dirba prekybos centrai. Ten juk dirba darbuotojai, kurie taip pat yra tėveliai ir mamytės.
Švietimo ir mokslo ministras mokytojų perteklių vis sieja su mokinių mažėjimu. Bet juk su mokinio krepšelio įvedimu atsirado išpūstos klasės. Paradoksas tęsiasi. Iš dviejų klasių tapo viena. Mokytojui krūvis nesikeitė, bet pasikeitė mokinių skaičius. Tuo metu be darbo liko nemažai mokytojų. Štai jums ir perteklius. Taupymo mašina sutrynė į šipulius mokinio individualumą, saugumą, patogumą bei mokymo kokybę. Su išpūstomis klasėmis buvo „nuvainikuotas“ mokinys. Juk visiems norisi, jog mokyklos būtų orientuotos į mokinį.
Klasės tapo didelės, bet ar buvo pasirūpinta papildomomis priemonėmis mokytojui. Ar mokytojas disponuoja kuo nors daugiau nei lenta, kreida ir vadovėlis? Kur ugdymo priemonių įvairovė? Neseniai vykusioje parodoje visi matėme mokyklos papildomų priemonių galimybes. Ar jos yra mokyklose, ar mūsų vaikai jomis naudojasi?
Klasės tapo didelės, o programos perkrautos, orientuotos į faktus ir skaičius. Nes neįmanomas dėstomo dalyko kūrybinis pateikimas. Tuomet belieka skiepyti mokiniams tik paklusnumą ir kalimą. O kaip kitaip „išmokyti“ „bandą“ mokinių? Kokios sąlygos, tokie ir metodai.
Tėveliai, nebūkime naivūs. Nustokime kalbėti apie mokytojo pašaukimą. Niekaip nesuvokiu, kas tai yra? Kai švietimo sistemos puoselėtojai neturi atsakymo, pradeda kalbėti apie mokytojo pašaukimą. Jie pradeda slėptis po šia sąvoka. Mokytojas yra darbuotojas. Jam turi būti sudarytos geros sąlygos dirbti. Jo darbas nėra lengvas, nėra gerai apmokamas ar gerai vertinamas.
Aš asmeniškai manau, jog dauguma mokytojų išsilavinę, sąmoningi ir nuostabūs žmonės. Tuo galima įsitikinti pasidomėjus mokyklinių olimpiadų rezultatais bei egzaminų rezultatais. Mokytojai dirba labai svarbų darbą. Mes jiems patikime brangiausią turtą - savo vaikus bei jų ateitį.
Po paskutiniu metu nuskambėjusių tezių iš „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos matmenų“ (kurią nori priimti sausio mėnesį?), aš suvokiau, jog mokytojai yra silpni, nesugebantys išsikelti sau tikslų ir jų siekti. Nesuvokiantys savo karjeros galimybių. Jiems reikia funkcionierių (profesinio tobulinimo konsultantų), kurie organizuos jų karjerą, kurie juos tikrins.
Aš galvojau, jog mokytojus pirmiausiai vertina jų mokiniai ir jų tėveliai, nes mes renkamės mokyklas, bet, pasirodo, klydau. Kaip galima vertinti žmogaus ateities viziją (keletui metų į priekį)? Mano ateities vizija yra tik mano reikalas. Aš apie savo planus su niekuo nenoriu dalintis. Karjera yra žmogaus pasirinkimas. Apie ką kalbama toje koncepcijoje? Tai toks didelis nusikalbėjimas. Tai visiškas mokytojo vardo, jo vaidmens pažeminimas. Tai visiškas Mokytojo „nuvainikavimas“. Mokytojas tampa „taškų suma“.
Mokytojo darbas labai lengvai įvertinamas. Tai - egzaminų rezultatai. Kodėl dar turi būti kažkokie papildomi vertinimai? Aš norėčiau sužinoti, kas yra „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos metmenų“ autorius? Kiekvienas darbas turi autorystę. Kas labiausiai prisidėjote, pasirašykite po šiais metmenimis pirmas. Noriu Jus žinoti.
Kadangi nestokoju fantazijos, norėčiau, jog „metmenis“ paskaitytų „Dviračio žinių“ kūrėjai ir sukurtų epizodą. Jie galėtų, pavyzdžiui, parodyti, kaip profesinio tobulinimo konsultantai pasisodina mokytoją ir apsagstę įvairiais prietaisais, panašiais į melo detektorių, kvočia jo ateities planus. Kitas siužetas būtų apie sankcijas jaunajam mokytojui. „Peliukai“ galėtų padrebėti.
Kai pradedama rengti tokias koncepcijas, man kyla klausimas, ką mieli švietimo sistemos vadai padarėte, jog mūsų vaikams mokykla taptų antraisiais namais? Ką nuveikėte profesinio orientavimo srityje? (pažvelkite į profesijų sąrašą, sudaromą stojant į aukštąsias mokyklas. Ta sąrašo įvairovė parodo, jog žmogus visai apie save nieko nežino).
Kodėl atsirado dalinis mokestis už mokslą? Kodėl mokymas neorientuotas į gyvenimą? Kur darželiai nuo vienerių metų? Kodėl perpildyti darželiai nuo dviejų metų? Kodėl mokiniai neturi motyvacijos mokytis? Kaip sumažinsite socialinę atskirtį? Kada mokyklos bus aprūpintos reikiamomis priemonėmis? Kada mažės mokinių skaičius klasėse? Kada paprastės programos? Kiek valandų trunka būsimo pedagogo praktika? Nuo kada pradėsime reikalauti pašaukimo iš švietimo ministro?
Norėčiau pasiūlyti išeitį. Reikėtų suorganizuoti akciją ir už surinktus pinigėlius išsiųsti švietimo sistemos vadus penkiems metams atostogų. Tuo metu nevyktų jokios naujos reformos, nesikeistų programos, taptų aiški egzaminų tvarka. Įsivyrautų tvarka ir ramybė.
Mokytojai visą savo energiją skirtų darbui su mokiniais ir atsirastų atsakomasis ryšys. Mokiniai suvoktų savo pareigas ir įsipareigojimus. Tėveliai suprastų mokymo programas, egzaminų tvarką ir pradėtų aktyviau reikštis mokyklos bendruomenės gyvenime. Gerai pailsėję „metmenų“ kūrėjai atsiprašytų mokytojų. Ir tyliai save ramintų, jog nieko nedarymas irgi darbas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!