Manau, neprieštarausite, kad krikščionybė ir daugelis kitų religijų teigia, kad jeigu mes netikėsime ja, abejosime ja, iškelsime klausimus, kad galbūt Dievo nėra, dėl mūsų abejonių, minčių ir klausimų keliausime į pragarą ir degsime jame per amžius. O tie, kurie tikėjo Dievu, vaikščiojo į bažnyčią, keliaus į dangų. Argi ne taip yra teigiama? Deja, bet taip. Taigi, nejaugi klausimai ir abejojimai yra didžiausios nuodėmės? Kam tada Dievas mums davė smegenis? Kad naudodamiesi jomis apgaudinėtumėme save? Argi tai ne absurdiška, mieli tikintieji mano?
Kodėl mes tikime? Todėl, kad mums reikia. Mes negalime susitaikyti, kad galbūt gyvename tik kartą. Mes tikime, kad tos kančios ir skausmas, patirtas šiame gyvenime, kažkada praeis. Mes bijome mirti. O religija mums davė viltį, kad jei esi geras žmogus, po mirties už tai bus atsidėkota. O geras žmogus, tai tas žmogus, kuris tiki. Argi geras žmogus privalo tikėti, kad būtų Dievo pripažintas geru žmogumi? Mafijos bosai irgi vaikšto į bažnyčią... Dar viena priežastis kodėl mes tikime, tai dėl to, kad turime daugybę klausimų į kuriuos atsakymų neturime. Religija į tuos visus klausimus atsakymus pateikia.
Tarkime, esate Dievas. Ar siųstumėte į pragarą tą žmogų, kuris visą gyvenimą vadovavosi Jūsų duota dovana - smegenimis ir neturėjo pagrindo tikėti Jumis, dėl to netikėjo, bet buvo tiesiog geras žmogus? Tokį žmogų siųstumėte į pragarą?
Daug kartų girdžiu tokį argumentą, kad aš negaliu įrodyti, kad Dievo nėra. Taip, aš to negaliu padaryti. O ar jūs galite įrodyti, kad nėra dantukų fėjos? Esmė ta, kad mes negalime įrodyti to, ko nėra. Jūs negalite įrodyti, kad nėra dantukų fėjos, aš negaliu įrodyti, kad nėra Dievo.
Religija buvo sukurta. Deja, bet dėl jos mirė (reikia atsiversti istorijos vadovėlį, kad įsitikintumėme šiuo faktu) daugybė žmonių ir, deja, tebemiršta (teroristų išpuoliai). Man labai gaila, kad yra žmonių, kurie aukoja savo gyvenimą religijai. Jie savo gyvenimą galėtų paskirti kur kas reikšmingesniems dalykams. Man rodos, kunigai yra tie žmonės, kurie negali susitaikyti, kad yra tokie patys kaip ir kiti. Jie tikisi, kad dėl gyvenimo paaukojimo religijai bus dosniai apdovanoti po mirties. O tiesa viena - visų mūsų laukia toks pats likimas...
Tiesiog džiaukimės gyvenimu, imkime iš jo viską, ką galime. Nereikia tikėjimo, kad būtum laimingas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!